Galvojant apie poilsį Žemaitijoje, dažnam pirmiausia į galvą šauna, kad geriausia tam vieta – Plateliai. Juk čia yra didžiausias ir giliausias Žemaitijos ežeras, skalaujantis septynias salas. O užsukus į miestelį verta pasivaikščioti ir jo gatvelėmis, menančiomis XX a. 3-iojo dešimtmečio gyventojus, išlikusius ir jau sunykusius pastatus. Plateliai traukia daugybę žmonių iš viso pasaulio, norinčių pabūti gamtoje, paklausyti legendų ir padavimų. Tad leiskimės į kelią.
Plateliškis visuomenininkas, žurnalistas Eugenijus Bunka pasakojo iš Platelių gyventojos Marijos Vasiliauskienės sužinojęs, kad anais laikais visur buvo natūrali žemė be grindinio, be cemento. Pietiniame miestelio pakraštyje, parke, tuoj už bažnyčios, stovėjo grafų Šuazel-Gufjė dvaras, dar tolėliau, abiejose gatvės pusėse – dvaro ūkiniai pastatai. Iki šiol yra išlikę ir anuos laikus menančių medžių.
Paskutiniai dvare gyveno vienišiai brolis ir sesuo grafai Liudvikas ir Marija de Šuazel-Gufjė. Jie turėjo 300 ha dirbamos žemės. Žemės ūkį tvarkė geras žemdirbystės žinovas Filipovičius. Dvaro valdytojais samdė Liutkevičių, Pankėvičių. Miškai, kiek jų yra aplink Platelius, visi priklausė grafui. Miškų urėdas-girininkas buvo baltarusis Spiridavičius.
Daug žmonių kasdienę duoną pelnėsi dirbdami dvarui, nebuvo skriaudžiami, visiems buvo atlyginta, kas priklauso.
1930 m. mirus grafaitei Marijai, Liudvikas liko vienas. Beje, Marijos palaikai iki šiol ilsisi rūsyje prie bažnyčios, šventoriaus pakraštyje.
Po devynerių metų, kai atėjo Raudonoji armija, kažkieno patartas grafas pasitraukė iš Lietuvos. Palikęs visus turtus, prisikrovęs tiktai sakvojažą, išvažiavo į Mažeikių geležinkelio stotį. Kur jis toliau važiavo, niekas nežinojo. Tik po karo gauta žinių, kad grafas Šveicarijoje, kur 1949 m. ir mirė.
Liudvikui išvykus, rūmai ir visa kita liko be priežiūros. Kaip pasakojo E. Bunka, šeimininkavo juose kas norėjo. Nešė veidrodžius, paveikslus, baldus, rovė gėles. Kur viskas dingo? Niekas nežino. Galų gale, valdant vokiečiams, kažkas per neatsargumą sukėlė gaisrą ir iš tų gražių rūmų liko tik negriūvantys pamatai, kurie ir šiandien tvirti tebestovi.
Grafų rūmai buvo tolėliau nuo gatvės, o arčiau jos – šiltnamis, kuriame augo vynuogės, nuostabūs rožių krūmai, kelių vyrų tepanešamuose vazonuose – dracenos ir palmės. Vasarą juos iškeldavo laukan.
M. Vasiliauskienė prisimena, kad kitoje gatvės pusėje buvo ir dabar tebesantis vienaukštis ilgas medinis namas. Ten gyveno administracijos darbuotojai, ten pat buvo kontora. Toliau nuo gatvės stovėjo darbininkų ilgas namas, dar toliau – tvartai gyvuliams, daržininko ir kalvio namai.
Girininkas gyveno už visų pastatų, o už jo namo buvo inspektai, kuriuose augindavo visokias daržoves.
Dvaro parkas ribojosi su bažnyčios šventoriumi ir klebonijos kiemu. Klebonija buvo didelis vienaukštis medinis namas su gražia veranda iš kiemo pusės, buvo ir nelabai didelis sodas.
Medinė bažnyčia, statyta 1744 metais, tebestovi iki šiol.
Kitoje gatvės pusėje buvo ilgas dviejų gyvenamų galų medinis namas bažnyčios tarnams, špitole vadinamas. Namas taip ir tebestovi.
Šalia šventoriaus buvo platoka aikštė žmonėms atlaidų metu susirinkti, su giminėmis ir pažįstamais susitikti. Toliau link klebonijos – vieta vežimams statyti. Miestelio pusėn stovėjo didelis namas – parapijos salė. Parapijiečiai ją buvo pasistatę savo užeigai, vestuvėms, vaikų krikštui. Gale namo – didelis kambarys ir virtuvė, ten gyveno zakristijonas su šeima, jie priimdavo ir aptarnaudavo žmones. Deja, bet buvusi Platelių parapijos salė sudegė 1974 metais.
Plungės gatvėje link miestelio centro ir pačiame centre gyveno nemažai žydų. Kaip kalbėjo E. Bunka, čia buvo įsikūręs turtingiausias Platelių žydas Jakobas Šapiro. Po vienu stogu tilpo ne tik viskuo, ko reikėjo žemės ūkiui, prekiavusi parduotuvė, bet ir dvi seserys. Viena jų – Gita turėjo ne tik šeimą, bet ir smulkių prekių parduotuvę, o kita – Mina – vaistinę.
Greta J. Šapiro namo stovėjo didelis medinis dviejų aukštų Zubavičiaus namas su dviem gyvenamais butais. Pakrašty, tarp Šapiro ir Zubavičiaus, buvo gilus vandens šulinys, kuriuo naudojosi visi, kas neturėjo savo.
Kitoje centro pusėje stovėjo graži vienaukštė medinė Juškų troba. Greta jo gyveno Joskė Šavelis. Už Joskės – didelis dviejų galų medinis namas. Šeimininkavo jame Valavičiai su sūnumis ir dukra. Už Valavičių namo stovėjo medinis Vaitelio namas…
Toliau stovėjo didelis, išskirtinio stiliaus namas. Iš miestelio centro pusės buvo valsčiaus savivaldybės kambariai. Ten dirbo visa valsčiaus administracija: viršaitis, sekretorius ir kiti. Prie to paties namo buvo lyg ir ūkinis priestatas. Ten nuovados viršininkas laikydavo arklį, fajetoną ir visus reikalingus daiktus. Ten dar buvo daboklė – kamara su vienu grotuotu langeliu prasižengėliams.
Pačiame centro aikštės viduryje buvo Šv. Florijono koplytstulpis. Šalia – labai gilus, gardaus vandens šulinys. Jau nebenaudojamas šulinys išbuvo iki 2020 metų. Dabar jis uždengtas stiklo dangčiu, po kuriuo lempų šviesoje galima pažvelgti į gelmę.
Per patį aikštės vidurį buvo įtaisytos storos ir tvirtos, gal 40 ar 50 metrų ilgio kartys, prie kurių rišdavo arklius, jomarko metu statydavo vežimus.
Tai tik maža dalelė to, kokie Plateliai buvo maždaug nuo 1923-iųjų.
