„Ten, kur yra pagarba kultūrai, žmonės niekada negyvens skurde“, – sakė svečias iš Ispanijos Jordi Pardo, Europos kultūros sostinių atrankos ekspertų komisijos narys. Tikiuosi, kad šis posakis mūsų visuomenę, o ypač gyvenančius Žemaitijoje, paskatins labiau pažinti šio regiono istoriją, dažniau dalyvauti kultūros renginiuose ir galbūt užsukti patyrinėti Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose esančios unikalios drobės „Agripina, nešanti Germaniko palaikus ir grąžinanti juos į tėvynę palaidoti“, kurią nutapė XVIII a. antros pusės–XIX a. pradžios dailininkas Pranciškus Smuglevičius.
Galbūt menininkas mane sudomino ir kartu priartino labiau pažinti jo kūrybą, sąsajas su Žemaitija, nes abu gimėme tą pačią dieną – spalio 6-ąją. Tik P. Smuglevičius – 1745 metais Varšuvoje, gan gausioje šeimoje, kurioje užaugo šeši sūnūs ir viena duktė. Tėvo dirbtuvėje praleido savo vaikystę. Jaunąjį Pranciškų tėvas leido į viešąją vidurinę mokyklą, kur jis mokėsi tuomet įprastų humanitarinių mokslų. Teorinėje Vlado Drėmos literatūroje rašoma, kad „Pranciškus Smuglevičius anksti ėmė kurti, žymiai pralenkdamas savo brolius, meninė aplinka skatino jį stebėti ir mokytis iš tėvo ir senelio paveikslų. Tėvas nuoširdžiai džiaugėsi sūnaus gabumais, tikėdamasis ateityje sau rimto talkininko pats jį mokė ir skatino“.
Šiuo metu Žemaičių muziejuje „Alka“ esantis paveikslas ir Vilniaus universiteto auloje nutapytos freskos vis dar primena apie profesionaliosios dailės sampratos ugdymą, kuris neatsiejamas nuo P. Smuglevičiaus. Jis sudarė prielaidas tolesnei žanrų plėtotei: istorinei tapybai, sudėtingesnėms figūrinėms kompozicijoms, sukūrė daug paveikslų antikiniais siužetais, Lenkijos ir Lietuvos istorijos temomis, portretų, religinės tematikos, buitinio žanro paveikslų, freskų, piešinių, peizažų.
Aktualu ir tai, kad P. Smuglevičius tapo Vilniaus meno mokyklos įkūrėju. Tapybos jis mokėsi pas savo tėvą Luką Smuglevičių ir giminaitį Simoną Čechavičių, 1763–1784 m. studijavo Romoje, A. Maronio studijoje, vėliau – Šv. Luko akademijoje.
1797 m. paskirtas Vilniaus universiteto (tuomet – Vyriausioji Lietuvos mokykla) Piešimo ir tapybos katedros vadovu. Sostinėje parengė pirmąją piešimo ir tapybos mokymo programą ir tapo „vilnietiškosios tapybos mokyklos“ pradininku. Buvo vienas iš pirmųjų klasicizmo atstovų ir vienas iš pirmųjų ėmėsi liaudiškosios tematikos.
Lietuvos ir Lenkijos valstybei žlugus, kūrybos sąlygos Varšuvoje pablogėjo. Vilniaus universitetui bene daugiausia nusipelnė buvęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Joimas Chreptavičius. Jo pastangomis P. Smuglevičius 1797-aisiais ir buvo paskirtas į Vyriausiąją Lietuvos mokyklą Piešimo ir tapybos katedrai vadovauti.
V. Drėma savo knygoje „Pranciškus Smuglevičius“ atskleidžia lietuvišką dailininko kilmę: „Kaip iš tėvo, taip ir iš motinos pusės, gajos lietuviškos tradicijos jų šeimoje, pastovūs ryšiai su lietuvių visuomene niekam anuo metu nekėlė jokių abejonių dėl Pranciškaus Smuglevičiaus lietuviškumo. Tai atsispindėjo ir kai kuriuose dokumentuose, kur jis vadinamas „Francois Smuglewicz Gentilhomme de Lithuanie“.“ Įdomu ir tai, kad V. Drėma atranda žemaitiškų menininko šaknų: „Smuglevičiaus charakteris pasižymi būdingais lietuviams bruožais, tiek teigiamais, tiek ir neigiamais. Bendrauti su žmonėmis nelabai jis mėgo. Dažniausiai būdavo vienišas, užsidaręs, vengė linksmų ir triukšmingų draugijų. Matyt, dėl to jis nepritapo ir prie karaliaus dvaro, nesugebėjo būti lanksčiu ir apsukriu dvariškiu, nemokėjo karaliui pataikauti ir lankstytis. Pasižymėjo dideliu žemaitišku užsispyrimu ir įsitikinimų kietumu.“ Tokiame kontekste V. Drėma užsimena ir apie laiškus nežinomam Žemaitijos kunigaikščiui, rašytus 1792 metų kovo 19 dieną: „Jo Šviesybe Kunigaikšti Geradary! Nuoširdžiausiai dėkoju Jūsų Kunigaikštiškai Mylistai už taip malonų rūpinimąsi manimi ir mano reikalais. Esu tikras, kad po tokio rimto susidomėjimo viskas labai gerai seksis, už tai Jūsų Kunigaikštiškajai Mylistai visuomet būsiu nepaprastai dėkingas. O dėl reikalaujamos iš manęs paslaugos nutapyti J. Šv. J. Myl. Kunig. Žemaičių vyskupo portretą, tai didžiai vertinu šį prašymą kaip Jūsų Kunigaikštiškosios Mylistos malonę, mielai apsiimu atlikti tai ir netgi sutinku su man siūlomu atlyginimu, nors tikiuosi, kad mano darbas bus vertas aukštesnio. Tik reikėtų, jog man atsiųstumėte kokį gerą J. Šv. J. Myl. Kunigaikščio Vyskupo portretą, kadangi pats leistis į tokią tolimą kelionę, kad galėčiau portretą tapyti iš pačios Asmenybės, negaliu. Be to, reikėtų atsiųsti išmatavimus, kokio didumo privalo būti tas paveikslas, turiu garbės pasirašyti su priderama pagarba. Jūsų Kunigaikštiškosios Mylistos Geradario žemiausias tarnas P. Smuglevičius.“
Apie šį reprezentacinį paveikslą, vaizduojantį Žemaitijos vyskupą Joną Steponą Giedraitį (ėjusį pareigas 1778–1801 m.), kuris kadaise padėjo P. Smuglevičiui nuvykti į Romą, rašoma: „Šio portreto piešinys ir kompozicija pasižymi jau ryškesnėmis barokinėmis ypatybėmis. Jam būdingos sodrios tapybinės priemonės, spalvinė gama turtingesnė, gyvesnė ir nustelbia formų plastiką. Vyskupas sėdi patogiame krėsle prie rokokinių formų stalo, pasisukęs barokiniu kontrapostu. Ilgi ir platūs vyskupo drabužiai būdinga Smuglevičiui maniera krenta stambiomis ir giliomis klostėmis. Jos puikiai išryškina vidinę portretuojamojo jėgą, temperamentą ir teikia visai figūrai dinamikos įspūdį. Stipri priekinė šviesa meta gilius šešėlius, kompaktiška dėme išryškėja vyskupo figūra. Šios priemonės padėjo išgauti paveikslo gilumos iliuziją. Vyskupo veidas taip pat stipriai skulptūriškai nulipdytas, bet jam stinga psichologinės išraiškos gilumo. Vyskupo Giedraičio portreto fone taip pat matyti alegorinė liūdinčios bažnyčios personifikacija – skulptūra su atitinkamais tikėjimo atributais. Jos veidas uždengtas persišviečiančiu šydu. Šis portretas stilistiškai gana vieningas.“
Dėl J. S. Giedraičio portreto P. Smuglevičius turėjo nemalonumų, todėl pagal Varšuvos žemės teismo 1798 metų sprendimą jam buvo priteista 50 raudonųjų, sutartų už nutapytą portretą, už kurį užsakovas nenorėjo sumokėti.
Bet grįžkime prie Žemaičių muziejuje „Alka“ esančios originalios drobės, kuri kadaise priklausė Raudondvario grafui Benediktui Tiškevičiui. Grafas paveikslą dovanojo Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui. Vėliau, iškėlus vyskupystės centrą į Kauną, drobė liko Varniuose. M. Valančiui mirus, jo buvusi šeimininkė kūrinį pardavė Pavandenės dvaro savininkui Viktorui Sakeliui, o V. Sakelio sūnus Zigmantas padovanojo muziejui.
„Agripina, nešanti Germaniko palaikus ir grąžinanti juos į tėvynę palaidoti“ – tai milžiniška drobė, vaizduojanti daugiau nei 40 natūralaus dydžio figūrų, kurių kiekviena charakterizuota skirtingai.
Paveikslo centre pavaizduota žymaus Romos karvedžio Germaniko žmona Agripina. Kaip rašė 1825 metais kūrinį pardavinėjęs Vilniuje Mykolas Juzefavičius, „juo tapytojas parodė žmogaus meilę gimtajai žemei ir apdainavo amžiną draugų ištikimybę“. Agripina, sūnaus Kaligulos, būsimo Romos imperatoriaus, ir dukters Julijos bei savo palydovių apsupta, glaudžia prie krūtinės urną su vyro pelenais, žengdama pirmąjį žingsnį gimtąja Brundusiumo žeme (šiuo metu Brindizis – Italijos miestas Apulijoje). Susirinkę karvedžio draugai gėlėmis barsto Agripinai kelią. Pagrindiniai veikėjai primena antikines skulptūras. Nors kai kurių pėdos ir plaštakos nebaigtos tapyti, visos figūros sudaro tarpusavyje darnią sceną, kupiną pakilios nuotaikos. Iš jų išsiskiria viena negražaus veido ir nedailios figūros moteris, nes ją tokią tapytojas pavaizdavo sąmoningai, priešpastatydamas kontrastu pagrindinei herojei. Tai klasicizmo dailininkams neįprasta kūrybinė priemonė. Paveiksle menininkas ieškojo ne išorinio grožio, bet gilios vidinės išraiškos, o viso kūrinio spalvingumas paryškina šventinę kompozicijos nuotaiką. Ši drobė buvo tapyta jau paskutiniaisiais P. Smuglevičiaus gyvenimo metais.
Kaip rašo V. Drėma, „P. Smuglevičius ne tik iš savęs, bet ir iš savo mokinių reikalavo, kad jie būtų visapusiškai išsilavinę, suprantantys ne tik išorinį pasaulį, t. y. spalvas, šviesą, daiktų erdvinių formų struktūrą, skirtingą medžiagišką prigimtį, perspektyvas, anatomijos ir atmosferos reiškinius, bet kad taip pat mokėtų suprasti, kas gamtoje ir žmonių gyvenime yra svarbiausia, kad sugebėtų vaizduojamąją tikrovę filosofiškai įvertinti. P. Smuglevičiaus nuomone, meninė kūryba turi tuos pačius uždavinius tikrovei pažinti, kokius kelia sau ir kiti mokslai. Kiekviename dailės kūrinyje turįs būti aiškus estetinis ir moralinis vaizduojamosios tikrovės vertinimas“.
Apžvelgus praeities priskirtas paveikslo „Agripina, nešanti Germaniko palaikus ir grąžinanti juos į tėvynę palaidoti“ reikšmes, dabartiniems laikams šios temos aktualumas sugrįžta su kaupu.
Šiandien, deja, neliko nė žymės, kur Vilniuje buvo palaidotas dailininkas P. Smuglevičius. Ir norisi tikėti, kad kiekvienam lietuviui didžiausia vertybe taps šie menininko asmenybės bruožai: „Jis nesivaikė pelno ir didelių uždarbių… Turtų nesusikrovė, ramiai dirbo. Net ir tuose miestuose, kuriuose ilgiau gyveno, daugiau buvo gerbiamas už savo kūrinius negu pažįstamas iš veido. Žymią dalį pajamų, kurias jam teikė gausūs užsakymai, sunaudodavo brolių šeimoms remti ir vargingiesiems šelpti, taip pat dosniai pagelbėdavo savo mokiniams. Kaimynų ir pažįstamų buvo visuotinai gerbiamas ir mylimas už atvirumą ir nuoširdumą.“
Šiuo metu P. Smuglevičiaus unikali drobė, esanti Žemaičių muziejuje „Alka“, garsina ir papildo jo kūrybos lobius, tapytus ne tik Vilniaus universiteto auloje, katedroje. Jo darbų galima pamatyti ir Lenkijoje, Italijoje, net Ukrainoje.
