Šiemet vasario 14-ąją prasidėjo gavėnia. Kodėl šis liturginis laikotarpis kasmet prasideda ne tuo pačiu laiku? Apie tai jau esame rašę, tačiau dažnai vis dar tenka išgirsti žmones domintis, kodėl Kalėdų data Bažnyčioje nustatyta, o Velykų – ne.
Įvairiuose istorijos šaltiniuose, teologijos knygose randame aiškinimų, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčia turėjo tik vieną šventę – Velykas, kurios buvo švenčiamos kas savaitę sekmadieniais ir kartą per metus.
Viešpaties gimimo iškilmė pirmą kartą minima 354 metais. Svarbių Romos miestui datų ir asmenų sąrašo viršuje yra įrašas: „Gruodžio 25-oji: Kristus gimsta Judėjos Betliejuje.“ Kaip jau esame pasakoję, tyrinėdami, kodėl Kristaus gimimo iškilmei pasirinkta gruodžio 25-oji, mokslininkai priėjo išvadą, kad impulsą tam davė pagoniška Nenugalėtosios saulės šventė, kurią imperatorius Aurelijonas įvedė Romoje 274 metais sirų saulės dievo garbei. Ji buvo švenčiama žiemos saulėgrįžos dieną. Kad apsaugotų krikščionis nuo šios šventės įtakos, Bažnyčia nustatė tą dieną švęsti Kristaus Gimimą. Apie ateisiantį Mesiją kaip „Teisingumo Saulę“ skelbė Senojo Testamento pranašai, o ir pats Kristus apie save sakė: „Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12–20).
O kaip nustatomas Velykų laikas? Dėl sąsajų su žydų Velykomis šios šventės data skaičiuojama pagal Mėnulio kalendorių. Romos katalikai ir dauguma protestantų Velykas švenčia pirmąjį sekmadienį po pirmos Mėnulio pilnaties nuo pavasario lygiadienio. Jos turi įvykti ne anksčiau kaip kovo 22 dieną ir ne vėliau kaip balandžio 25 dieną. Velykų ciklas prasideda Pelenų trečiadienį ir baigiasi po trylikos su puse savaičių Sekminėmis.
Biblijoje 40 dienų yra išbandymo laikas. Jis primena Jėzaus pasninką dykumoje po Jo krikšto Jordano upėje, taip pat Mozės 40 dienų pasninką ant Sinajaus kalno, Elijo pasninką keliaujant į Horebo kalną, 40 dienų, kurias Dievas davė nineviečiams atsiversti, 40 metų izraelitų kelionę dykumoje. Pradžioje šis 40 dienų laikotarpis prasidėdavo šeštąjį sekmadienį prieš Velykas ir trukdavo iki Didžiojo ketvirtadienio, kai Romoje atgailaujantieji už savo nuodėmes būdavo iškilmingai grąžinami į bendruomenę. Vėliau atsižvelgta į tai, kad sekmadienis nėra pasninko diena, o norėta, kad pasninko dienų skaičius būtų 40. Todėl VI amžiuje prieš pirmąjį gavėnios sekmadienį buvo pridėti keturi šiokiadieniai, taip Pelenų diena tapo gavėnios pradžia.
Vasario 18 d. – I gavėnios sekmadienis
Mk 1, 12–15: „Jis buvo šėtono gundomas, ir angelai Jam tarnavo.“
Vasario 25 d. – II gavėnios sekmadienis
Mk 9, 2–10: „Šitas mano mylimasis sūnus.“
Kovo 4 d. – III gavėnios sekmadienis
Jn 2, 13–25: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atastatysiu.“
Kovo 11 d. – IV gavėnios sekmadienis
Jn 3, 14–21: „Dievas siuntė Sūnų, kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.“
Kovo 18 d. – V gavėnios sekmadienis
Jn 12, 20–33: „Jei kviečių grūdas kris į žemę ir apmirs, jis duos gausių vaisių.“
Kovo 25 d. – Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis
Mk 14, 1–15, 47: Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia pagal Morkų.
