Žemaitijos nacionaliniame parke, „Natura 2000“ teritorijoje, prie pietvakarinės Platelių ežero pakrantės šliejasi 103 hektarus užimantis Siberijos telmologinis draustinis, skirtas unikaliam pelkės kompleksui išsaugoti. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. D1-53 patvirtintas mokslininkų parengtas Siberijos pelkės gamtotvarkos planas.
Siekiant įgyvendinti šio plano uždavinius, šiemet bus pradėti Siberijos pelkės tvarkymo darbai, apimsiantys 31,8 ha plotą. Tvarkymo darbai vykdomi įgyvendinant Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas (I etapas)“.
Projekto koordinatorius – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, projekto partneris – Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Siberijos pelkės tvarkymo darbus atliks VĮ Telšių miškų urėdija, laimėjusi atvirą viešųjų pirkimų konkursą.
Pirmajame darbų etape (2009-2010 m.) mokslininkų numatytuose pelkės ir pievų tvarkymo plotuose (31,8 ha) bus kertama ir į tvarkomų plotų pakraščius išnešama sumedėjusi augmenija. 2010-2011 m. bus šienaujami nendrynai ir kita žolinė augmenija 31,8 ha plote.
Visi numatyti darbai turės būti užbaigti iki 2011 m. rudens. Pasibaigus projektui, pelkės šienavimo darbus planuojama tęsti, pasinaudojant Kaimo plėtros programos lėšomis.
Siberijos pelkė, kaip ir daugelis kitų parko teritorijoje esančių pelkių, be žmogaus įsikišimo (šienavimo, ganymo) palaipsniui virsta mišku. Šį procesą spartina klimato veiksniai, pažeistas natūralus hidrologinis pelkės režimas (kadais per pelkę buvo iškastas sausinimo kanalas) ir organinės medžiagos, patenkančios į pelkę iš gretimų teritorijų.
Šiuo metu tik centrinėje pelkės dalyje išlikusi atvira plynė su kur ne kur augančiais kadagiais, pušaitėmis. Čia dar apstu retų tiek į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų, tiek europiniu mastu saugomų buveinių, augalų, grybų bei gyvūnų rūšių. Likusioje dalyje karaliauja medeliai, krūmai ir agresyviosios nendrės. Pastarosios kasmet metras po metro tvirtais šakniastiebiais skverbiasi pelkės centran. Ten, kur įsivyrauja nendrės ar krūmai, kitos augalų rūšys palaipsniui išstumiamos. Gležni žoliniai augalai nepajėgūs nurungti dvimetrinių nendrių ar dar aukštesnių ir tvirtesnių sumedėjusių augalų. Pelkė skurdėja.
Nacionaliniame parke mažai tėra pelkių, slepiančių savyje tokią buveinių įvairovę ir gausybę rūšių. Šiame draustinyje mokslininkai aprašė septynių tipų buveines, saugomas Europoje. Vyraujančiose šarmingų žemapelkių, tarpinių pelkių bei liūnų buveinėse randamos tiek europinės svarbos rūšys – žvilgančioji riestūnė (samana), dvilapis purvuolis (gegužraibinių šeimos augalas), auksuotoji šaškytė (dieninis drugys), šarvuotoji skėtė (žirgelių būrio vabzdys), keturdantė suktenė (pilvakojis moliuskas), nendrinė ir pievinė lingės, gervės, švygždos, tiek daug kitų Lietuvoje saugomų rūšių. Šiuo metu čia rasta septynios gyvūnų, viena grybų ir trylika augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. O kiek dar apyrečių ar įprastų, bet tik pelkių bendrijoms būdingų rūšių!
Nelengvi pelkės tvarkymo darbai prisidės prie šio didele biologine įvairove pasižyminčio gamtos lopinėlio išsaugojimo.
Gitana SIDABRIENĖ
ŽNPD Gamtos skyriaus vyr. specialistė
G. Sidabrienės nuotr.
