Atokiame Žlibinų seniūnijos Drūkčių kaime gyvenamų sodybų nedaug likę – vos viena kita. O buvo metas, kai čia jų būta kelios dešimtys, kai žmonių nors ir nedideliame kaime netrūko ir gyvenimas virė. Vienoje iš šių sodybų šimtamečių medžių pavėsyje gyvena senolė Agripina Einikytė. Greitai 98 metų sukaktį pasitiksianti moteris stebina išvaizda, šviesiu protu ir požiūriu į gyvenimą. Bendrą šneką ji randa ir su ją globojančiais žmonėmis, ir su… mirusiais artimaisiais. „Matau, kad Dievas mane myli, juk tokio amžiaus jau sulaukiau“, – nusišypso Agripina.
Žurnalistus pasitiko švytinti
Teisybę pasakius, važiuodami į Drūkčius tikėjomės savo pašnekovę išvysti visiškai kitokią – pavargusią nuo metų naštos ir besiskundžiančią sunkesnėmis ar lengvesnėmis ligomis, galbūt nepatenkintą kasdienybe. Neslėpkime, juk neretai būtent toks stereotipas lydi seno žmogaus paveikslą. Tačiau šiuo atveju nieko panašaus nebuvo. Senoji Agripina mus pasitiko švytinti ir viso pokalbio metu net neprisėdo! „Prisiguliu ir taip per dienas“, – tarė sveikindamasi ji su mumis. Nedidelė, smulkutė, besišypsanti močiutė mielai leidosi į prisiminimus apie savo šeimą, asmeninį gyvenimą, turėtus ir esamus pomėgius. Nors, kaip vėliau pastebėjo senolės dukterėčia Rūta, iš pradžių Agripina lyg ir suabejojo dėl svečių iš redakcijos, bet persigalvojo: „Juk nieko blogo nesu padariusi, ko turėčiau gėdytis?“
Išties, negi dalytis savo prisiminimais, save pristatyti kaip gero žmogaus pavyzdį turėtų būti nesmagu? Tuo labiau kad už tokios asmenybės kaip Agripina Einikytė stovi gražus nugyventų metų skaičius.
Pėstute – ir į Kantaučius, ir į Paukštakius
A. Einikytę pažįsta turbūt daugelis Kantaučių apylinkių gyventojų. Ypač senoji karta. Juk Agripina yra ta, kuri visur pėstute suvaikščiodavo. „Dabar sąnarys kažko trata, gal išsausėjo“, – aiškindamasi, kodėl jau kurį laiką tenka pamiršti ilgesnes keliones pėsčiomis, sakė mūsų pašnekovė. Pasirodo, kažkada tikrai buvo laikas, kai nueiti vieną, antrą kilometrą, o ir kur kas ilgesnį atstumą, Agripinai būdavo vieni niekai. Iki Kantaučių bažnyčios nužingsniuoti tuos tris kilometrus apskritai juokai! „Iki Paukštakių nueidavau, o iš ten – autobusu į Telšius, aplankydavau katedrą“, – prisiminė senolė.
Ką gali žinoti, gal ilgi pasivaikščiojimai prie to, kad savijauta tokiame amžiuje Agripina visai nesiskundžia, labai prisidėjo. Tik klausa prastesnė, o štai akys mato viską. „Jai net akinių nereikia, kitaip nei mums“, – nusišypsojo dukterėčia Rūta.
Darbas – melstis už visus
Agripina daug skaito: ir knygos, ir laikraščiai ją lydi kiekvieną dieną. Aišku, kasdienybę dar praskaidrina draugais vadinami televizorius ir radijas, kuris senolės gyvenime atlieka ypatingą misiją – transliuoja šv. Mišias. Agripina – labai pamaldi moteris. Taip yra išauklėta. Rūta prasitarė, kad dėl to jiems prisakyta sekmadienius švęsti – šiukštu jokio darbo! „Neretai būtent savaitgaliai mums yra laisvi, kai norime darbus nudirbti čia atvažiavę, bet sekmadienį ji mums neleidžia darbuotis. Turime jos klausyti“, – sakė senolės globėja.
Agripina kalbėjo, kad jos darbas – melstis už visus: ir gyvuosius, ir mirusiuosius. Ypač dabar, kai pasaulis apimtas pandemijos, kai nemažai žmonių vaduojasi iš mirties, kenčia dėl šios ligos. Pati senolė mirti nebijanti – juk žmogaus siela gyvena amžinai. Ir tuoj pamokė, kad žmogus turėtų visą gyvenimą gyventi dorai. „Reikia galvoti, kaip gyveni dabar, kad ten išėjus būtų viskas gerai“, – aiškino pašnekovė.
Malda – Agripinos būdas bendrauti su savo brangiais amžinybėn išėjusiais žmonėmis, tačiau šie, kaip pabrėžė, ją ir taip aplanko. Pasirodo, senolė pasišneka ir su mirusiais broliais, mama. Pastaroji dar ją pabaranti ar jai patarianti, pamokanti gyvenimo tiesų. „Mama žino, kaip aš gyvenu dabar…“ – šnekėjo mums senolė.
Penki broliai ir Agripina
Agripiną su mama siejo ypatingas ryšys. Užaugusi penkių brolių apsuptyje, ji savo mamai buvusi didžioji pagalbininkė. Tuo labiau kad tėvo neteko būdama vos dvylikos metų, o vyriausiam broliui tada buvo tik penkiolika… Tėvelis mirė būdamas keturiasdešimties metų. „10 hektarų žemės turėjome, auginome karves, vištas, kiaules. Darbo buvo daug, nelengva mamai buvo, tačiau patėvio mums neparvedė“, – prisiminė Agripina.
Ne tik ūkyje su mama ir broliais sukosi Agripina. Kaip sakė senolė, jos mama labai „storojosi“, kad dukra įgytų profesiją. Agripina tapo siuvėja. Greičiausiai čia ir genai padarė savo, nes, pasirodo, tėtis buvęs nagingas šio amato meistras. Vokiečių laikais įgijusi siuvėjo profesiją, Agripina ir brolius apsiūdavo, ir kitus žmones, ir Plungės buitinio aptarnavimo kombinate yra dirbusi. „Pensijai kažkiek metų užsidirbau“, – pažymėjo ji. Ir dabar Agripina reikalui esant paima adatą į rankas: tai kokią užuolaidą atsiūti ar „jupelę“ pasitaisyti, jei reikėtų, ir gražiausią liemenę pasisiūdintų!
Likimas taip sudėliojo, jog savo šeimos senolė nesukūrė. Ar dėl to gailisi? Vargu. „Gal dėl to, kad neturėjo vyro, niekas nenervino, ir tokio gražaus amžiaus sulaukė“, – pajuokavo Rūta. O ir pati Agripina šia tema tuoj pašmaikštavo: „Ačiū Dievui, kad vyro neturiu. Kai pasižiūri, vis tiek sunkus kryžius tai yra. Gerai, jei sugyveni, o jeigu kažkas nepatinka, nesutampa? Kur paskui dėsies? To aš bijojau. O dabar kaip nori, taip ir gyveni, ir viskas gerai yra.“
Džiaugiasi globėjais
A. Einikytė gyvena prižiūrima vieno iš brolio dukterų. Telšiškė Rūta Dajorienė atsakingai rūpinasi jai artimųjų patikėta „ciocytės“ globa. Nėra sudėtinga, tuo labiau kad Agripina – guvi senolė. Pati ir krosnį pasikuria, ir valgyti išsiverda. Sugeba Agripina ir būreliu vištų dar pasirūpinti! „Gal prieš ketvertą metų tik įkalbėjome, jog laikas karvės atsisakyti“, – pabrėžė globėja.
Pati Agripina negaili gerų žodžių savo globėjų šeimai. Džiaugiasi dėmesiu, kai tik reikia – jie visada šalia, nuveža pas artimuosius, į bažnyčią ir kt. Neliūdna Agripinai ir vieniša tikrai nesijaučia. Todėl ir gyventi jai, kaip pati sakė, nepakyrėjo. „Gyvenau, gyvenau, ir atėjo tiek daug metų. Mama irgi 99 metų sulaukė. Gavau iš Dievo dovanų tokį ilgą amžių ir aš. Gerai gyvenu ir sveikata nesiskundžiu, atrodo, ir dar nekvaila esu“, – pajuokavo senolė.
Susitarėme pas Agripiną sugrįžti po poros metų, kai ji minės šimtąjį savo gimtadienį.
