Praėjusį penktadienį Plungės rajono aplinkos apsaugos agentūra Šiaulių aplinkos apsaugos departamento nurodymu sukvietė Plungės medžiotojų kolektyvų vadovus su draugijos pirmininku Zenonu Vaištaru priešakyje pakalbėti apie pastaruoju metu nuolatos vykstančius konfliktus tarp medžiotojų ir aplinkosaugininkų. Medžiotojai piktinasi, kad jie dažnai tikrinami, baudžiami už menkus pažeidimus ir dar turi gaudyti brakonierius, saugoti gyvūniją.
Pokalbį pradėjęs mūsų rajono aplinkos apsaugos agentūros vyresnysis inspektorius Nerijus Ablingis pabrėžė, jog daroma klaidų, pildant medžioklės lapus. Yra medžiotojų, kurie šautuvą užsikabina medžioklei, nors bilietas nepratęstas. Kalbėta apie patvirtintus medžioklėtvarkos projektus, kurie, bent jau mano nuomone, yra tik tam, kad medžiotojai valstybei sumokėtų gerokai didesnius mokesčius.
Inspektorius kalbėjo apie neteisėtai Platelių būrelyje sumedžiotą briedį. Už tai departamentas tam būreliui gali panaikinti teisę medžioti. Va taip! Tada būtų skelbiamas konkursas šiems medžioklės plotams.
Aplinkosaugininkas įsitikinęs, kad medžioklė yra ne hobis, ne gyvenimo būdas ir ne liga, o racionalus gyvūnų naudojimas ir darbas. Medžiotojai jau seniai teigia, jog medžioklė yra darbas, už kurį dar reikia susimokėti.
N. Ablingio teigimu, rajono medžiotojų draugija ne kažin ką nuveikia visuomenei ir nebendradarbiauja su aplinkosauga. Į tokią pastabą draugijos vadovas Z. Vaištaras nieko neatsakė.
Man belieka skaitytoją patikinti, kad draugija kasmet organizuoja šventes, kuriose dalyvauja ne tik medžiotojai, bet ir kiekvienas norintis, jau nekalbant apie šeimos narius. Dauguma kolektyvų taip pat organizuoja įvairias šventes, akcijas „Baltajam badui – ne“, pavasario šventes, kurių metu iškeliami inkilai. Jau trečiąjį dešimtmetį vyksta pavyzdinės medžioklės. O specialias medžiokles organizuoja klubai, į jas pakviečia didesnių valdų savininkus (žinoma, jeigu jie yra medžiotojai). Taip bandoma išspręsti konfliktus dėl pasėliams daromų žalų, dėl bebrų užtvindytų žemių, pagaliau taip atsidėkojama už tai, kad medžiotojai vaikšto po jų valdas.
Ne kartą surengtos šventės ir žvejams. Kasmet įžuvinami draugijos nuomojami vandenys.
O nuo savęs galėčiau pridėti, kad draugija nuolatos remia fotografijos parodas apie gamtą, filmų kūrimą. Ko gero, ir daugiau visko galėčiau susakyti, tikindamas, kad draugijos nariai bendrauja su visuomene. Taigi, teigti, jog medžiotojų draugija nieko nedaro, būtų ne visai tikslu. Kad gali dar daugiau? Žinoma. Kad gali būti kartu su aplinkosaugininkais organizuojami reidai? Žinoma.
Taigi, pokalbis skirtas tam, kad medžiotojai ir aplinkosaugininkai rastų bendrą kalbą. Nesutardamos abi pusės savaip teisios. Madžiotojai piktinasi nuolatiniu tikrinimu ir baudomis net už menkiausią netikslumą medžioklės lape (beje, daugiausiai baudų yra už neteisingą medžioklės dokumentų užpildymą). Aplinkosaugininkai tikina, kad jie tikrina, kaip vykdomi įstatymai.
Tačiau tuose įstatymuose pilna dviprasmybių, kurias medžiotojai aiškina vienaip, o aplinkosaugininkai – kitaip. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau ne kartą medžiotojai nubausti už tai, kad žvėries sumedžiojimo licencija ne iš karto užpildyta. Medžiotojai kreipėsi į advokatų kontorą ir gavo aplinkos ministro pavaduotojo dr. Aleksandro Spruogio paaiškinimą, jog Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 22 punkte parašyta, kad licencija medžiojamam gyvūnui sumedžioti galioja tik medžiojant joje nurodytame medžioklės plotų vienete.
Vadinasi, jeigu žvėris neišdarinėtas, jį galima vežioti po savo medžioklės plotų vienetą ir licenciją užpildyti po medžioklės!
Neabejoju, kad bet kuris aplinkosaugininkas pasakys, jog taip galimas ir žvėries nuslėpimas. Galimas. Tačiau pildyti licenciją, kai, sakykim, lyja, krenta sniegas ar tiesiog nėra ant ko pasidėti tą dokumentą, – irgi nesąmonė.
Štai taip visi medžiotojai ir vargsta – gyvąją gamtą privalo tausoti, bet dažnai už niekus nubaudžiami. O už viską atsako tos dienos medžioklės vadovas. Atsakomybės visi jau kratosi. Tikrai priėjome liepto galą…
