„Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos” (Jn 20, 1).
Į vietą, kur penktadienio vakare buvo palaidotas Jėzus, ateina Marija Magdalietė ir kitos moterys. Jėzaus kūnas buvo paguldytas naujame kape, iškaltame uoloje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Kapas buvo Golgotos kalno papėdėje, ant kurio Jėzus mirė nukryžiuotas. Čia šimtininkas ietimi Jam pervėrė šoną, norėdamas įsitikinti, kad tikrai yra miręs. Išreikšdamos savo meilę, moterys, kurios drauge su Jėzaus Motina ir mylimiausiu mokiniu Jonu stovėjo po kryžiumi, vykstant Didžiajai Aukai, Jėzų suvyniojo į drobules. Ankstyvą sekmadienio rytą, tik prašvitus, nešdamosi paruoštus tepalus, jos skuba prie kapo, susirūpinusios, kaip nuversti didįjį akmenį, kuriuo buvo uždarytas kapas, kuris, be to, buvo dar ir užantspauduotas. Bet štai, atėjusios į vietą, pamatė, kad kapo angos akmuo – jau nuverstas.
Po sunkiu kapinių akmeniu, anapus šios nepajudinamos užtvaros, kapo tyloje mirtis galutinai užbaigia savo darbą: iš žemės dulkių sukurtas žmogus vėl tampa dulke. Akmuo, Didįjį Penktadienį uždėtas ant Jėzaus kapo, kaip visi kapinių akmenys, tapo nebyliu ne tik Žmogaus Jėzaus mirties, bet ir Viešpaties Jėzaus prisikėlimo liudininku. Ką liudija šis akmuo, praėjus šeštadieniui, auštant pirmajai savaitės dienai? Ką mums byloja tasai akmuo, nuverstas nuo kapo?
Evangelijoje nerandame atsakymo, kurį būtų galima suprasti žmogišku protu. Jo neišgirstame iš Marijos Magdalietės lūpų, kai ji, neradusi Jėzaus kūno kape, bėga pranešti Simonui Petrui ir kitam mokiniui, kurį Jėzus mylėjo. Ji neįstengia pasakyti nieko kito – kaip tik tokius žodžius: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo” (Jn 20,2). Taip pat ir Simonas Petras drauge su kitu mokiniu nuskubėję prie kapo, mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, o dabar suvyniotą atskirai. Jie abu dar nebuvo supratę Rašto, kad Jėzus turėsiąs prisikelti iš numirusiųjų. Jie pamatė ir įtikėjo, kad Viešpats prisikėlė, suprato, kad žmonės neįstengė sunaikinti Jėzaus jį nužudydami, užstumdami jo kapą sunkiu akmeniu, užantspauduodami jį mirties antspaudu.
Velykinis tridienis baigiamas Prisikėlimo Sekmadieniu, kai džiaugsmingai giedama senosios Psalmės žodžiais: „Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė. Taip Dievo nulemta, ir mūsų akims tai nuostabą kelia“ (Ps 117/118, 22-23). Jėzaus žudytojai norėjo būti visiškai tikri. Dėl to „jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą“ (Mt 27, 66). Dažnai šio pasaulio statytojai, už kuriuos Kristus laisvai panorėjo numirti, taip pat mėgina mirties akmeniu uždaryti jo kapą. Bet tas akmuo kiekvieną kartą vis iš naujo nuverčiamas nuo kapo, nes akmuo, turėjęs liudyti mirtį, tapo Prisikėlimo liudytoju: „Dievo ranka parodė savo galybę” (Ps 116, 16).
Bažnyčia visada ir vis iš naujo skelbia Kristaus Prisikėlimą ir su džiaugsmu kartoja žmonėms angelų ir moterų žodžius, ištartus aną šviesų rytmetį, kai buvo nugalėta mirtis. Bažnyčia skelbia, kad Kristus yra gyvas. Tasai, kuris mirė ant kryžiaus, apreiškia Gyvenimo pilnatvę.
Šiuolaikinis pasaulis, kuris, deja, įvairiais būdais, atrodo, nori Dievo mirties, turėtų labiau įsiklausyti į Prisikėlimo Naujieną. Tie, kurie bando skelbti Dievo mirtį, kurie mėgina pašalinti Dievą iš žmogaus pasaulio, privalėtų sustoti ir pagalvoti, kad Dievo mirtis neišvengiamai su savimi neša ir žmogaus mirtį! Kristus prisikėlė tam, kad žmogus atrastų tikrąją savo gyvenimo prasmę, kad galėtų pasiekti savo gyvenimo pilnatvę. Jau anuomet buvo mėginama atmesti Jėzų, jį sunaikinti, užantspauduojant kapo akmenį ir pastatant sargybą. Bet tas akmuo buvo nuverstas. Kristus prisikėlė, ir teneatmeta Kristaus joks žmogus, nes kiekvienas yra atsakingas už savo likimą – kiekvienas esame savo gyvenimo kūrėjas arba naikintojas. Prisikėlęs Kristus – tai mūsų gyvenimo kertinis akmuo, ant kurio reikia statyti visos žmonijos ir kiekvieno iš mūsų istoriją.
Brangieji, su nuoširdžiu džiaugsmu sutikime šią taip lauktą dieną. Džiaugsmingai dalinkimės Velykine naujiena, tikėjimu, viltimi, meile ir kasdiene duona. Visi priimkime Kristų, mūsų, kaip Dievo vaikų, egzistencijos ir būties kertinį akmenį. Prisikėlęs Kristus keliauja drauge su mumis per žmonijos istoriją, Jis yra su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28,20).
Br. kun. Saulius BYTAUTAS OFM
