Gražią sekmadienio popietę Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje susitiko ir prisiminimais pasidalijo būrelis kolegų, dirbusių ilgus metus gyvavusiame Rietavo tarybiniame ūkyje-technikume (vėliau – Žemaitijos kolegija).
Susitikimas inicijuotas ilgametei šios mokymo įstaigos meno vadovei ir renginių organizatorei Laimai Čajauskienei išreiškus norą, kaip ji sakė, galbūt paskutinį kartą pamatyti savo mylimiausią miestą ir buvusius kolegas.
Nenuilstantis muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pasirūpino, kad Rietavo himno muzikos autorės noras būtų realizuotas, ir suorganizavo buvusių bendradarbių susitikimą. Susitikus seniems draugams, neišvengiamai prasiveržia atsiminimų versmė: kokie buvo puikūs laikai! Koks buvome didelis ir vieningas kolektyvas! Kiek gražių darbų, kiek gražių švenčių, renginių! Ir dainavome, ir vaidinome, ir šokome, ir sportavome. O kiek gražaus jaunimo parengėme ir išleidome į gyvenimą.
Technikumo laikais mus vadino Žemaitijos inžinierių-mechanikų kalve.
Kaip gerai, kad Dievulis žmogui dovanojo atmintį. Žmogus pakeiti darbus, gyvenimo vietas, draugus, bet atsiminimuose išlieka viskas, kas gyvenime buvo brangiausia ir gražiausia.
Smagiai bendraujant nuspręsta tęsti tokius susibūrimus muziejuje. Kitas būtų skirtas Birutės ir Petro Lengvenių atminimui.
Rietaviškė Irena JURKŠIENĖ