Praėjusį šeštadienį surengtas Plungėje veikiančios anoniminių alkoholikų grupės „Vilties šviesa“ atviras susirinkimas, skirtas šios organizacijos dešimtmečiui paminėti. Draugijos nariai ir renginio svečiai pasakojo savo istorijas, dalijosi patirtimi, išgyvenimais, klausėsi profesoriaus Aurelijaus Verygos paskaitos, vėliau bendravo ir uždarame rate.
„Esu Jonas, alkoholikas“ – tokiais žodžiais atvirą susirinkimą pradėjo anoniminių alkoholikų grupės „Vilties šviesa“ įkūrėjas Jonas. Priminęs, kad susirinkimas skirtas organizacijos sukakčiai paminėti, o tikslas – perduoti gerą žinią nuo priklausomybės vis dar kenčiantiems alkoholikams, jis pasisakyti pakvietė renginio svečius – Savivaldybės merą Audrių Klišonį ir Specialiojo ugdymo centro, kurio patalpose susibūrimas vyko, direktorių Rimantą Gentvilą.
Pasak mero, žmonės yra linkę šalintis alkoholikų, smerkti juos, teisti. „Tačiau jie, kaip ir kiekvienas suklydęs, turi teisę į antrąjį šansą. Jūs, draugijos nariai, pasinaudojote tuo antruoju šansu, atsikėlėte ir esate pavyzdys kitiems“, – kalbėjo A. Klišonis. Jo įsitikinimu, alkoholis gali pavergti kiekvieną, nepaisant politinių pažiūrų, profesijos, amžiaus. Lengviausia esą nusigręžti nuo alkoholikų, o tokios draugijos kaip „Vilties šviesa“, atvirkščiai, paslydusiesiems tiesia pagalbos ranką.
Kalbėdamas meras prisiminė keletą įvykių, kurių kaltininkas – alkoholis. „Kražiuose antrąkart istorijoje įvyko skerdynės. Pirmosios, prieš du šimtus metų, – dėl bažnyčios, dabar – dėl alkoholio. Vasarą šalia Plungės į automobilį rėžėsi motociklas. Žuvo du juo važiavę vyrai. Abu buvo neblaivūs“, – liūdnus faktus vardijo Savivaldybės vadovas.
Specialiojo ugdymo centro vadovas R. Gentvilas pasidžiaugė žmonėmis, laimėjusiais kovą prieš save, prieš savo blogybes. „Na, o jūsų pergalės prieš save duoda naudos ne tik jums asmeniškai, bet ir aplinkiniams, visai visuomenei“, –
sakė direktorius.
Anoniminių alkoholikų grupės „Vilties šviesa“ pirmininkas Alvydas paminėjo, kad vienintelė sąlyga tapti organizacijos nariu yra noras mesti gerti. Pagrindinis buvimo draugijoje tikslas – būti blaiviam ir padėti kitiems siekti blaivybės. Dar priminė, kad draugija, kurios nariai blaivėja vadovaudamiesi „12 žingsnių“ programa, nuo priklausomybės kenčiančių žmonių laukia kiekvieną sekmadienį 19 valandą Telšių g. 39. Beje, Plungėje yra dar viena analogiška grupė – „Galimybė“, alkoholikus burianti kiekvieną antradienį ir penktadienį 19 valandą Vytauto g. 23.
„Vilties šviesos“ įkūrėjas Jonas neslėpė, jog prieš keliolika metų pats buvo giliai įklimpęs į alkoholizmą. Suvokęs, kad gyvenime reikia kažką keisti, vyko į Kauną, dalyvavo Minesotos programoje, anoniminių alkoholikų grupės veikloje. „Plungėje esu žinomas žmogus, tad kreiptis į draugiją savo mieste buvo nedrąsu, gėda. Dabar savo požiūrį jau pakeičiau ir galiu pasakyti, jog pripažinti, kad esi priklausomas, nėra gėda. Gėda – šlaistytis patvoriais“, – kalbėjo Jonas. Jo teigimu, prieš dešimt metų buriant grupę „Vilties šviesa“ buvo nuspręsta, kad ji bus uždara ir patekti galės tik tie asmenys, kurių kandidatūros bus iš anksto aptartos. Vėliau paaiškėjo, jog uždaros grupės variantas netikslingas, tad dabar į draugiją priimami visi, norintys gyventi blaiviai. „Aš pats nebegeriu 13 metų ir 29 dienas, bet iki tikrosios blaivybės man dar – kaip iki mėnulio“, –
juokavo grupės steigėjas.
Savo istorijas – kaip klimpo į alkoholizmą ir kaip ryžosi išblaivėti – papasakojo grupės pirmininkas Alvydas ir narė Laura. Pastaroji minėjo, jog gerti pradėjo dėl to, kad norėdavo sulaikyti iš namų vis išeinantį vyrą. „Nenorėjau, kad jis kažkur eitų, kad ieškotų kompanijų, todėl pradėjau gerti kartu su juo“, – liūdnais prisiminimais dalijosi moteris. Tiesa, vėliau su vyru ji išsiskyrė, bet priklausomybė liko su ja. Moteris pripažino, kad gerdama dideliu pagreičiu ritosi žemyn. Tad vieną dieną vaiko teisių sergėtojai paėmė abi jos atžalas. „Aš pati sau atrodžiau puiki mama, tad nesupratau, kodėl iš manęs reikia atimti vaikus. Tačiau tas įvykis man buvo tarsi spyris į užpakalį, nes pradėjau ieškoti galimybių atsikelti ir susigrąžinti savo mažuosius“, –
sakė Laura. Moteris prisiminė, jog keitė gyvenamąją vietą, bėgo nuo draugų, bet tai nepadėjo, gerti ji metė tik tada, kai atėjo į draugiją. „Dabar matau besišypsančius savo vaikus, kurie džiaugiasi turėdami blaivią mamą, kasdien žinau, ką veikiau vakar, ir kiekvienas mano duotas pažadas yra teisingas, įvykdomas“, – kalbėjo Laura.
Niūri ir Alvydo istorija. Jis sakė ilgai nesuvokęs, kad yra alkoholikas ir kad jam reikalinga pagalba. „Visi žinojo, kad aš alkoholikas, tik aš pats to nežinojau. Kalbėti apie tai, kad per daug geriu, pirmoji pradėjo mano sesuo. Norėdamas įsitikinti tuo, pradėjau žymėti dienas, kai gėriau. 1998 metų kovo mėnesį buvo pažymėtos 27 dienos…“ – pasakojo vyras. Jis sakė kankinęsis metų metus, bandydavęs mesti, bet ir vėl užgerdavęs, kol galų gale pasiryžo atsisakyti alkoholio. Tai įvyko kiek daugiau nei prieš aštuonerius metus.
Visi kalbėjusieji pažymėjo, jog daug kartų bandė mesti gerti, tačiau dabar žino, kad pavieniui to įveikti neįmanoma, kad sveikti galima tik bendraujant su tokio pat likimo žmonėmis anoniminių alkoholikų grupėse.
Antrojoje susirinkimo dalyje paskaitą „Ar antrąjį šansą gyventi turi kiekvienas žmogus?“ skaitė prof. A. Veryga. Vėliau buvo surengtas uždaras anoniminių alkoholikų susirinkimas, o renginį vainikavo vakaronė.
