Žemaičių dailės muziejuje svečiavosi poetas, prozininkas, literatūros kritikas dr. Rimantas Kmita, pristatęs savo monografiją „Ugnies giesmės: tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Vakarą moderavo literatūrologas, prozos kūrėjas dr. Saulius Vasiliauskas.
Renginio pradžioje S. Vasiliauskas monografijos autoriaus R. Kmitos pasiteiravo, kaip sekėsi su knygos medžiaga, kada pajuto, kad jos jau pakanka? R. Kmita atsakė visada galvojęs, kad rašys knygą apie Justiną Marcinkevičių, Sigitą Gedą ir Tomą Venclovą, kurie turi įdomią savo santykių istoriją, kurie parodo, kaip rašytojai sovietmečiu skirtingai „žaidė“ su cenzūra. „Aš buvau viską, kas susiję su tais žmonėmis, perskaitęs. Ir rašydamas matau, kad visi mano protokolai peržiūrėti, nufotografuoti. Tą medžiagą aš turėjau, buvau skaitęs S. Gedos dienoraščius, recenzijas apie jo kūrybą ir mokslinius tyrinėjimus. Tada paklausiau jo dukros Uršulės, ar turi kokių laiškų, ir kai ji davė, parsivežiau 3–4 dėžes, pradėjau skaityti ir viskas aišku – kažkokie reikalai, buitiniai dalykai, tad supakavau ir atidaviau atgal – nieko aš nerašysiu. Tie laiškai, matyt, paruseno galvoje ir tada taip staigiai supratau, kokia ta knyga turi būti. Ir iš naujo skaičiau dienoraščius ir kitką, bet nieko naujo nebuvo. Čia nebuvo tas momentas, kad jau pakankamai medžiagos turi, bet pajauti, kad jau nieko naujo nepasako, kas keistų tavo susidarytą portretą“, – prisiminė rašytojas.
Jo teigimu, bandęs rašyti, kaip Sigitui Gedai yra svarbi antikinė kultūra ir toje kultūroje esantis pyktis. Senovės graikai turėjo sampratą, kad pyktis žmogui yra reikalinga energija. Ir menininkams, jeigu nori ką padaryti didelį ir rimtą, be pykčio nepadarysi. Tad jis analizavo ir S. Gedos pyktį, kaip pasireiškia. „Tada po truputį man pradėjo aiškėti…“ – atskleidė R. Kmita.
Pasak monografijos autoriaus, psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas įvairiausius mūsų kompleksus ir traumas kildina iš vaikystės išgyvenimų. Jis tai įžvelgia ir talentingojo poeto S. Gedos vaikystėje. S. Geda gyveno pokario metais, kai buvo skurdus gyvenimas, daug vaikų šeimoje, sudegė namai, statė naujus. Poetas pasižymėjo tiesiu būdu, nekentė neteisybės. Be to, siekė visose srityse būti geriausias – ir moksle, ir sporte, ir kaimo šokiuose grodamas armonika.
Paklaustas moderatoriaus, kaip S. Geda save suvokia, R. Kmita pabrėžė, jog jam gyvybiškai buvo svarbu, kad jis būtų poetas. Pripažinimas buvo jam labai svarbus nuo pat pirmosios knygos išleidimo. Tačiau, S. Gedos manymu, tikrai geras poetas negali būti be tragiško likimo, nes ir jo mėgstamas Antanas Strazdas, ir prancūzų viduramžių poetas Fransua Vijonas, ir kiti buvo visuomenės atstumti.
„Kartais, kai yra koks nesusipratimas, S. Gedai atrodo, kad visa sistema prieš jį nusiteikusi. Ar nenori įtraukti į mokyklos programas, ar nepakankamai vietos skiria poezijos antologijoje – jam atrodo, kad cenzūra prasidėjo – nemalonius dalykus pateikia kaip esminius, kovoja prieš visą pasaulį. Ir jis turėjo didelį priešą – sistemą, su kuria kovojo. Kai ta sistema žlugo, to priešo neliko, tada pasidarė kasdieniniai konfliktai, ir tada jis pradėjo versti didelius kūrinius – Dantės A. trilogiją, Koraną, Viljamą Šekspyrą ir t. t.“, – papasakojo R. Kmita. Be to, S. Geda turėjo nepilnavertiškumo kompleksą – alino save darbais – bandė įrodyti, kad daug dirba, yra stiprus.
S. Vasiliauskas apibendrino, jog ši monografija parašyta itin patraukliai, maloniai skaitosi ir kartu bandoma įtalpinti S. Gedą į jo biografiją, į laiką: nurodomi kontekstai, kas tuo metu vyksta šalia, kas vyksta Europoje. Moderatoriaus manymu, tai yra ne tik studija apie vieną talentingiausią lietuvių poetą, kartu ir laiko studija, skaičiuojant nuo pokario iki nepriklausomybės, iki S. Gedos mirties.
Tai antrasis renginys iš ciklo „Kultūros slinktys: profesionalioji literatūra Plungėje“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Žemaičių dailės muziejaus nuotr.