„Viekšnių balandėlis“ – taip dokumentinį filmą apie garsų vaistininką-provizorių pavadino jo kūrėjai – Mažeikių muziejaus ir jo padalinių Viekšniuose darbuotojai, viekšniškėanimatorė ir grafikos dizainerė Bernadeta Staskevičienė.
Prisidėjusieji prie šio filmo sukūrimo tvirtina: sunkiausia užduotis buvo informaciją apie įdomią, veiklią Juozo Aleksandravičiaus asmenybę sudėti į planuotą iš pradžių penkiolikos minučių filmą.
Muziejus populiarus ir dėl vaistininko
Idėja, kad būtų galima sukurti filmą apie kadaise Viekšniuose gyvenusį ir dirbusį vaistininką J. Aleksandravičių, kuriam buvo prilipusi Viekšnių balandėlio pravardė, prieš keletą metų kilo Viekšnių muziejų vadovei Danutei Končienei.
Muziejininkai kasmet rašo veiklos planus, peržvelgia minėtinų datų kalendorių. Tad dar gerokai prieš 2021-uosius, J. Aleksandravičiaus 125-ąsias gimimo metines, muziejininkė sumanė, kad reikėtų sukurti ką nors tokio, turinčio išliekamąją vertę, – tai, ką būtų galima pristatyti Vaistinės muziejaus lankytojams.
„Mūsų muziejus – populiarus: žmonėms patinka čia išsaugota autentika, patinka sužinoti apie čia gyvenusias, dirbusias asmenybes, apie jų puoselėtas vertybes, apie tą laikmetį. Ne kas kitas, o pats J. Aleksandravičius lėmė, kad šiandien Viekšnių vaistinės muziejus yra toks populiarus. Taip ir gimė idėja kurti filmą“, – pasakojo viekšniškė muziejininkė.
Užtruko finansavimo paieškos
Norėta dokumentinį filmą susukti ir viekšniškiams pristatyti dar praėjusių metų spalį, kai buvo minimos J. Aleksandravičiaus 125-osios gimimo metinės. Tačiau, kad ir kokie geri bei įdomūs būtų sumanymai, jų įgyvendinimo galimybės dažniausiai atsiremia į pinigus.
Projektas dėl šio filmo sukūrimui reikalingų lėšų buvo teiktas Lietuvos kultūros tarybai, paskui – Vyriausybės kanceliarijai. Abu kartus jis buvo atmestas, nors didelių pastabų, ką reikėtų pakeisti ar patobulinti, projekto teikėjams nebuvo išsakyta. Finansavimas buvo gautas tik iš trečio karto.
Kitaip tariant, pinigų paieškos truko ilgiau ir buvo sudėtingesnės, nei paskui prasidėjusi kūrybinė dalis.
Kai kalbama apie jau seniai į amžinybę išėjusį J. Aleksandravičių, reikia turėti mintyje tai, kad kiekviena diena brangi: savo prisiminimais, o ne išgirstais ar kur nors perskaitytais pasakojimais pasidalyti galintys žmonės jau yra sulaukę garbaus amžiaus, jų sveikata prastėja.
Tad dokumentinio filmo sumanytojams ir kūrėjams buvo neramu, ar kol atsiras pinigų filmui, dar liks ką kalbinti.
Archyviniai kadrai ir gyvi prisiminimai
Kad ir kaip būtų, šiandien muziejininkai džiaugiasi, kad filmas „Viekšnių balandėlis“ sukurtas ir jau pristatytas viekšniškiams.
Kūrėjai mąstė ir apie klausos negalią turinčius muziejaus lankytojus. Todėl filmas yra išverstas ir į gestų kalbą. Jo trukmė – 30 minučių. Žadama, kad jei tik pageidaus, jį pamatyti galės Viekšnių vaistinės muziejaus lankytojai.
Filme galima pamatyti archyvinių kadrų, kuriuose įamžintas pats J. Aleksandravičius, dirbantis savo vaistinėje. Prisiminimais apie savo tėtį ir šeimą dalijasi vaistininko duktė – 92 metų Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė, gyvenanti Vilniuje. Apie kolegą pasakoja viekšniškė vaistininkė Bronė Pakamanienė, kuri kadaise dirbo su J. Aleksandravičiumi. Provizorė, žolininkė Jadvyga Balvočiūtė filme pasakoja apie tai, kaip atkūrė Viekšnių balandėlio kadaise puoselėtą vaistažolių sodelį.
Kūrėjai buvo numatę pakalbinti ir daugiau žmonių. Dalis jų atsisakė būti filmuojami dėl amžiaus, prastos sveikatos, tačiau sutiko filmo prodiuserei ir režisierei B. Staskevičienei suteikti informacijos, pakonsultuoti – padėti susidaryti J. Aleksandravičiaus asmenybės portretą.
Abejingų nepaliko
- Staskevičienė jau ir anksčiau yra bendradarbiavusi su Mažeikių muziejumi. Kartu su muziejininkais ji kūrė animacinį filmuką apie žemaičių garlėkio projektuotoją Aleksandrą Griškevičių, filmą „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“, pasakojantį apie Mažeikių krašto kapinynuose vykusius tyrinėjimus, rastas archeologines vertybes, Mažeikių, kaip vietovardžio, paminėjimą Livonijos kronikoje.
Bendraudama su „Santarve“, moteris sakė: gilinantis į informaciją apie J. Aleksandravičių, kalbantis su jį prisimenančiais žmonėmis, susidarė įspūdis, kad vaistininkas buvo neeilinė, abejingų nepalikusi asmenybė. Atsiliepimų apie jį buvo įvairių, nes nė vienas žmogus nenugyvena gyvenimo nepadaręs klaidų, nė vienas nebūna visada teisus, tad vieniems farmacininkas patiko, kitiems ne, tačiau tokių, kurie į jį niekaip nereagavo, ko gero, nebuvo.
Ir iššūkis, ir dovana
Pasak B. Staskevičienės, kuriant dokumentinį filmą, labai tikslaus scenarijaus parašyti nebuvo įmanoma. Filmuojamo žmogaus gali paklausti vieno ar kito dalyko, tačiau niekada nežinai, ką jis papasakos, kurlink nukryps jo prisiminimai. Gali spėlioti, kad žmogus galbūt atsakys vienaip, o atsakymas „išsivynioja“ visiškai kitaip.
„Prifilmuota daug valandų pokalbių. O tada buvo lūžio taškas: kaip sutilpti į iš pradžių planuotas 15 minučių? Tad galiausiai filmo trukmė pasikeitė – 30 minučių. Bet ir to per maža, pasakojimą apie įdomaus, daug nuveikusio žmogaus gyvenimą sutalpinti į neilgą dokumentinį filmą buvo nemenkas iššūkis.
Sakyčiau, kad panaudojau tik iki 20 procentų visos nufilmuotos medžiagos“, – tvirtino viekšniškė.
„Man pačiai prisidėjimas prie Mažeikių muziejaus inicijuojamų filmų yra ir iššūkis, ir dovana – galimybė pažinti tą kraštą, kuriame gyvenu, kuriame kuriu savo gyvenimą. Nes įprastai gal ir nebūtų galimybės pasigilinti į Mažeikių krašto istoriją“, – apibendrino B. Staskevičienė.
Bernadetos STASKEVIČIENĖS nuotr.
Autorės nuotr.
