(Iš spaudai rengiamos mano knygos „100 medžiotojų ir… medžioklė, medžioklė“)
„Mano tėvas Zenonas Vyšniauskas buvo medžiotojas. Priklausė Plungės rajono „Purvaičių“ būreliui. Po įtikinamo pokalbio su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi 2006 metais užsikabinau šautuvą ir išėjau į mišką…
Man medžioklė labai padėjo pamatyti Lietuvą iš vidaus. Puikus kraštas! Kai žmonės pasako, kad pervažiavo visą Lietuvą nuo Vilniaus iki pajūrio greitkeliu, tai reiškia, kad kraštas liko nepamatytas.
Mano safaris daugiau buvo ne su šautuvu, o su saksofonu. Lankiausi apie 70 valstybių ir „sumedžiojau“ gausybę aplodismentų pasaulio koncertų scenose nuo Plungės iki Melburno, Tokijo, Niujorko, Londono…
Man patinka visų rūšių medžioklės. Kartą Kretingos rajone per vieną varymą su lygiavamzdžiu šautuvu paguldžiau šešis šernus. Medžioklėse sutikau puikių žmonių, patyriau nuostabių akimirkų ir labai didžiuojuosi, kad tapau medžiotoju – mano gyvenimas tapo prasmingesnis“, – kalba prof. Petras Vyšniauskas.
Pasak jo, mes turime šviesti visuomenę ir aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime gerindami medžioklės įvaizdį visais įmanomais būdais. Prof. P. Vyšniauskas tai daro kultūros priemonėmis. „Tik nuo pačių medžiotojų priklauso, kaip visuomenė žiūrės į mus“, – patikina jis.
Esu giliai įsitikinęs, kad jei nori pažinti žmogų, tai pabendrauk su juo medžioklėje. Kartu pavaikščiok po miškus, pamatyk, ar grožisi Lietuvos gamta, ar gerbia žvėrį, išgirsk, ką mano apie medžioklę.
Tik vienoje medžioklėje su prof. P. Vyšniausku, kuris, kaip ir aš, yra žemaitis, gimęs ir augęs Plungėje, teko būti kartu. Pamačiau, jog jis su pagarba žiūri į sumedžiotą žvėrį, sugeba bendrauti su kolegomis. Medžioklė jį tikrai pavergė.
Aš didžiuojuosi savo kraštiečiu, pasiekusiu aukščiausią lygį muzikos srityje. Sukūrusiu ragais pučiamus medžioklės signalus. Aš didžiuojuosi, kad per mano knygos „Pabaigos niekada nebus“ pristatymą Vilniuje sveikinimą medžioklės ragais pūtė profesorius ir jo sūnus Dominykas.
Prof. P. Vyšniauskas yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordino kavalierius, Lietuvos garbės medžiotojas.
Nemaniau, kad menininkui gali patikti žudyti žvėris. ,,…mano gyvenimas tapo prasmingesnis…„ Nieko sau! Gaila, kad nebegalėsiu šių žodžių užmiršti.