Pirmosios Mažeikiuose Vasario 16-osios šventės organizatorius, vienas iš Mažeikių šaulių organizacijos iniciatyvinės grupės įkūrėjų, žmogus, prisidėjęs prie lietuviškų vakarų organizavimo ir pats Viekšniuose subūręs vaidintojų grupę, – tai tik dalis darbų, dėl kurių mūsų krašte žinomas mokytojas Petras Bimba.
Kovo 14 d. sukako 90 metų, kai pedagogas ir visuomenininkas pasitraukė amžinybėn.
Paliko pėdsaką Viekšniuose
Rokiškio rajono ValaikiškiųAžusienių kaime gimęs P. Bimba 1908 metais prie Mokslo apygardos išlaikė egzaminus, įgijo pradžios mokyklos mokytojo teises ir tais pačiais metais, būdamas 21-erių, pedagoginę karjerą pradėjo Viekšnių krašte – jis buvo paskirtas miestelio valdinės mokyklos mokytoju.
Viekšnių gimnazijos istorijoje pažymima, kad P. Bimba tapo pirmuoju šios mokyklos mokytoju lietuviu. Tik po šešerių metų į Viekšnių valdinę mokyklą dirbti atėjo Jonas Poderis.
Vien mokytojavimu jaunuolis neapsiribojo, miestelyje jis suorganizavo dramos mėgėjų ratelį, po dvejų metų pastatė mėgėjišką spektaklį „Neatmezgamas mazgas“.
Mokytojo P. Bimbos darbas Viekšniuose truko šešerius metus. Už dalyvavimą Rusijos mokytojų suvažiavime Kauno gubernatoriaus įsakymu jis buvo atleistas iš mokytojų ir mobilizuotas į Rusijos kariuomenę.
Į Lietuvą P. Bimba grįžo 1918 metais ir toliau mokytojavo dabartiniame Akmenės rajone.
Surengė minėjimą
Penkerių metų aktyvią veiklą Mažeikiuose P. Bimba pradėjo 1919-ųjų rugsėjį, kai buvo paskirtas Mažeikių viduriniosios mokyklos (vėliau progimnazijos) pirmuoju vedėju, po to – mokytoju.
Jo iniciatyva Mažeikių vidurinėje mokykloje buvo įsteigtas mokinių kooperatyvėlis „Laimė“, kuris užsiėmė knygų prekyba.
1920 metais, kai iš miesto pasitraukė bolševikai ir į Mažeikius buvo įvesta Lietuvos karinė įgula, buvo nutarta organizuoti pirmąjį Vasario 16-osios minėjimą. Šio darbo ėmėsi veiklus pedagogas P. Bimba.
Apie pirmąją Lietuvos valstybingumo atkūrimo šventę pasakojo Mažeikių muziejaus muziejininkas Vytautas Ramanauskas: „Pirmiausia mokiniai susirinko prie progimnazijos Stoties ir Mindaugo gatvių sankirtoje. Vaikai jau turėjo rankose trispalves vėliavėles. Paskui visi ėjo į Turgaus aikštę (dabar – Nepriklausomybės aikštė), kur laukė dar didesnė minia žmonių. O šventė baigėsi aikštėje, prie geležinkelio stoties. Manoma, kad iš geležinkelio stoties balkono P. Bimba pasakė kalbą.“
Organizavo gaisrininkus ir šaulius
Mokyklos vedėjas aktyviai veikė ir kitose srityse. 1920 metais po Lietuvą pasklido Vlado Putvio-Putvinskio atsišaukimas, raginantis šalyje steigti šaulių organizaciją.
Į raginimą atsiliepė mažeikiškiai P. Bimba ir Aleksandras Vaičkus (režisieriaus Juozo Vaičkaus pusbrolis). Jie subūrė iniciatyvinę grupę ir spalio 13 d. susirinkęs mažeikiškių būrelis įkūrė Šaulių sąjungos Mažeikių skyrių. Tądien į Šaulių sąjungą įstojo visi mokytojai ir 16 mokinių. Skyrius labai aktyviai mūsų rajone veikė iki Šaulių sąjungos likvidavimo 1940 metų birželio mėnesį.
- Bimba prisidėjo ir prie ugniagesių veiklos atnaujinimo. 1908 metais Mažeikiuose buvo įkurta miesto savanorių gaisrininkų draugija, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais daugelis ugniagesių dalyvavo karo veiksmuose ir draugija nustojo veikusi. 1924 metų liepą draugija, kurios tikslas buvo organizuoti kovą su gaisrais Mažeikių mieste ir priemiesčiuose, buvo atkurta, Mažeikių apskrities įstaigoje patvirtinti jos įstatai.
Tarp steigėjų buvo ir P. Bimba, jis tapo draugijos valdybos pirmininku.
Šviesuomenę siuntė į tremtį
Dirbęs vedėju, o po to metus – ir mokytoju P. Bimba iš Mažeikių progimnazijos buvo atleistas 1924 metais, jis išvyko dirbti į Pasvalį.
Mažeikių krašte jis vėl pasirodė 1926-aisiais, kai buvo paskirtas Sedos vidurinės mokyklos direktoriumi, jai vadovavo dvejus metus. Po to buvo perkeltas mokytoju į Giedraičius (Molėtų r.), o nuo 1930 metų iki mirties – 1935 m. kovo 14 d. – dirbo Kaune, Finansų ministerijoje. P. Bimba buvo palaidotas šio miesto Panemunės kapinėse.
- Ramanauskas kalbėjo: tai, kad Petras Bimba ir mokytojavo, ir buvo aktyvus visuomenininkas, lėmė ne tik charakteris, bet ir šalies kūrimosi laikotarpis – vyko natūrali atranka, iškildavo tie, kurie buvo jauni, išsilavinę, energingi ir iniciatyvūs.
„Kodėl šviesuomenę, tarp jų – ir mokytojus, atėję sovietai trėmė į Sibirą? Todėl, kad tai buvo elitas, kuris judino likusią masę, vadovavo ir kūrė įvairias organizacijas. Sovietai juos laikė potencialiais pasipriešinimo judėjimo vadovais, kurie galėjo vadovauti kovai už Nepriklausomybės atgavimą“, – sakė muziejininkas.
Nuotr. iš Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos muziejaus fondo
