Tokia buvo sena olando Michel Jacobs svajonė, anot jo, augte įaugusi į kraują. Prieš keletą mėnesių jis su draugu Sandr Amsterdame pasikinkė savo žirgus ir raiti pasileido per visą Europą! Vyriškio tikslas buvo pasiekti Sankt Peterburgą, tačiau kelionėje sušlubavo jo kumelaitės Listos sveikata bei užklupo biurokratinės problemos. Taip šis keliautojas atsidūrė Plungės rajone, Milašaičiuose esančiame Minijos žirgyne, kur jau tris savaites gydo savo žirgą bei laukia, kol pagaliau gaus vizą į Rusiją.
Keliautojas nuo vaikystės
55-erių Michel – Amsterdame gyvenantis informacinių technologijų specialistas, vieną dieną nusprendęs pagaliau įgyvendinti tai, ko nuo mažų dienų labai troško – raitas keliauti per visą Europą. Michel tėtis ir senelis – taip pat apsigimę keliautojai, pastarasis žirgu nujojo nuo Odesos (Ukraina) iki Niurnbergo (Vokietija).
Iš gausios šeimos kilęs Michel (iš viso penki broliai ir viena sesuo) nuo pat vaikystės daug keliaudavo, išmaišė visą pasaulį.
„Kelionė lėktuvu ar traukiniu, kuomet laikas lėkte pralekia, niekada neprilygs kelionei jojant. Tik tada tu gali geriausiai atsipalaiduoti, ramiai pasigrožėti kitų šalių gamta, kultūra, pabendrauti su žmonėmis“, – apie savo daugeliui nesuvokiamos svajonės įgyvendinimą švytinčiomis akimis pasakojo Michel.
Liko vienas
Nuo jo išvykimo iš Amsterdamo prabėgo jau 3,5 mėnesio. Kelionėje, perėjus vieną upę Vokietijoje, išsiskyrė keliai su bendražygiu Sandr. Kaip sakė Michel, nuo pat pradžių buvo kilę šiokių tokių nesutarimų, kol galiausiai jie pasiekė kulminaciją, ir Sandr kelionę nutraukė. Tačiau Michel šypsodamasis mus patikino, kad su savo draugu tebebendrauja.
Pasitraukus Sandr, Michel suabejojo, ar ir pats galės tęsti kelionę. Mat, kaip jis aiškino, žirgams labai svarbu keliauti poroje su kitu žirgu, taip jie jaučiasi saugesni. Tačiau, kiek pasispyriojusi, jo vienuolikos metų Andalūzijos žirgų veislės Lista, kurios vardas, beje, reiškia „pasiruošusi“, galiausiai pasidavė ir tapo ištikima keliautojo palydove per visą Europos žemyną.
Nujojo 2 000 kilometrų!
Michel tris dienas jodavo, vieną dieną ilsėdavosi. Pasakojo per dieną įveikdavęs po 30-40 km, taip iš viso per 3,5 mėnesio nujojo apie
2 000 km. Keliautojas pasakojo, kad per ilgą kelionę kažkokių ypatingų problemų ar nesklandumų nepasitaikė. Aišku, buvo nesmagu, kad kartu nebekeliavo Sandr. Na, ir dar vienas itin nemalonus potyris – kartą Lenkijoje jam su Lista teko baisiomis sąlygomis nakvoti gūdžiame miške, kur klimpte įklimpo į purvą.
Keliautojas džiaugėsi: kur bekeliavo, beveik visur sutikdavo tik gerus žmones. „Visiškai nesvarbu, kokia tai būtų šalis. Žmogaus gerumas visada labiausiai priklauso nuo jo paties, nuo asmenybės“, – sakė Michel. Gal sutarti vyriškiui padėjo ir tai, kad moka kalbėti net keliomis kalbomis – vokiškai, agliškai, rusiškai ir, žinoma, savo gimtąja olandų kalba.
Sulaikė muitininkai
Keliaudamas Michel naudojosi GPS sistema – sakė, be jos niekaip nebūtų išsivertęs, taip pat dažnai tolesnę kelio kryptį nurodydavo žmonės, tad pasiklysti beveik neteko. Kodėl beveik? Michel balsu juokėsi pasakodamas, kaip supainiojo Rusijos (Kaliningrado srities) ir Lietuvos sienas. Norėjęs patekti į mūsų šalį, jis nuklydo į Kaliningradą, kur keistai atrodžiusį užsienietį ant žirgo tuoj pat „supakavo“ muitinės pareigūnai. Michel laisvai kirto sieną, nes manė įžengiąs į Lietuvą, Europos Sąjungos narę… Kelias valandas paklausinėję Michel, pareigūnai jį galiausiai paleido. Tai buvo vienintelė keliautojo problema kalbant apie sienas tarp valstybių. Mat visą Europą sakė perjojęs be jokių apribojimų: „Puiku, kad esame ES, kad galima keliauti be ribų“.
Sankt Peterburgas – lyg magnetas
Paklausus, kodėl galutiniam savo kelionės tikslui pasirinko būtent Sankt Peterburgą, Michel atsako, kad šiam miestui jaučia didžiulę trauką: „Jis man lyg magnetas. Tai tikros laisvės miestas, į kurį suplaukia menininkai, kūrybingos sielos žmonės iš viso pasaulio“. Tad ne kartą Sankt Peterburge lankęsis ir miestą pamilęs Michel nusprendė keliauti būtent į šį Europos kampelį.
Tikslo kol kas nepasiekė
Taip ir būtų sau ramiai iki savo tikslo nukeliavęs Michel, jeigu ne tikros biurokratinės pinklės, į kurias pakliuvo siekdamas įjoti į Rusiją. Teko kol kas pristabdyti savo kelionę. Be to, ilgi varginantys mėnesiai paliko pėdsaką ant Listos – kumelaitei balnas smarkiai nutrynė nugarą.
Lietuvoje Michel iš pradžių priglaudė geraširdis kaunietis, tačiau pas jį Listai buvo ankštoka. Netrukus per pažįstamus Michel išgirdo apie Milašaičiuose esantį žirgyną, tad susiskambino su jame šeimininkaujančia Regina Veigel. Michel stebėjosi moters gerumu – ji pati specialiu automobiliu atvažiavo į Kauną parsivežti jo ir Listos!
Kaip minėjome, Michel Minijos žirgyne apsistojęs jau tris savaites ir bus čia, kol gaus vizą į Rusiją. Tiesa, joti jau sakė nebejosiąs – gaila tebegyjančios Listos, tad nukaksiąs iki Sankt Peterburgo automobiliu.
Džiaugiasi, kad nelyja
Lietuva Michel paliko gerą įspūdį. Jis labai džiaugėsi: kiek čia buvo, beveik nelijo, nors buvo girdėjęs, kad mūsų kraštas lietingas. Keliautojas ypač gyrė mūsų duoną ir gailėjosi, kad neteko paragauti cepelinų. Kainos, Michel nuomone, tokios pat kaip visur, tik jį nustebino labai maži paslaugų įkainiai. „Apsikirpau už du eurus!“ – džiūgavo vyriškis.
Skuba pas anūkę
Dvi dukras – Marjolein ir Franką – užauginęs Michel jau septyni mėnesiai yra senelis – Marjolein pagimdė dukrytę Isą. Jos Michel sakė be proto pasiilgęs, kaip ir žmonos Carolinen, tad labai norįs kuo greičiau pasiekti savo ilgai lauktą tikslą ir grįžti į Amsterdamą. Ar pakartotų tokią kelionę dar kartą? „Pakartočiau. Bet gal kitame gyvenime“, – kvatoja Michel.
