Metų pabaiga buvo dosni įvairių renginių ir susitikimų. Vienas jų prieš pat Kalėdas įvyko Plungės viešojoje bibliotekoje-laikrodinėje. Čia surengtos naujos knygos sutiktuvės. Įdomu tai, kad leidinys – tikrai neeilinis, turintis išskirtinį bruožą – parašytas žemaitiškai! Taigi žemaitiško žodžio puoselėtojams tikrai buvo smagu išvysti dar spaustuvės dažais kvepiančią Plungėje puikiai žinomos lituanistės Ritos Barniškienės sudarytą knygą „Žemaitė gīvenėms“.
Plungės „Saulės“ gimnazijoje mokytojaujanti R. Barniškienė neslėpė, kad ją pačią netgi labai nustebino, kiek žmonių susirinko į knygos pristatymą. Dėmesys ne tik pamalonino, bet ir jaudino bei kartu leido tikėtis, kad jos įdėtas darbas bus įvertintas ir knyga sulauks savo skaitytojo. Pedagogė yra žemaitiško žodžio puoselėtoja, savo meilę gimtajai tarmei besistengianti perduoti ir mokiniams. Todėl nieko keisto, kad knygos pristatymo vakaras prasidėjo būtent jos paruoštų gimnazisčių atliekama kompozicija „Žemaitīnā“ pagal žemaičių poetų eiles, atskleidžiančias mūsų tarmės išskirtinumą ir grožį.
R. Barniškienė pasidalijo mintimis, kas ją paskatino imtis knygos „Žemaitė gīvenėms“ rašymo. Sakė apie tai jau kurį laiką galvojusi, tačiau faktas, kad 2022-ieji buvo paskelbti Žemaičių kalbos metais, davė papildomos motyvacijos. Aišku, kad knyga būtų išleista, reikėjo įdėti nemažai pastangų ieškant finansavimo šaltinių. Nebuvo lengva, tačiau žemaitiškas užsispyrimas ir artimųjų palaikymas skatino nenuleisti rankų. Galiausiai pavyko, ir už pagalbą knygos autorė nuoširdžiai dėkojo visiems prisidėjusiems ir skyrusiems lėšų.
Autorė taip pat dėkojo knygos iliustracijas kūrusiai Bronelei Valužienei. „Ačiū už tai, kad mano knygelę padarėte šiltesnę“, – sakė Rita.
Taigi apie ką yra „Žemaitė gīvenėms“? Šios knygos išskirtinumas tai, kad ji yra ugdomojo turinio, taigi ir jos tikslas – priminti, o gal ir pradėti pažinti, žemaičių tarmę. Pati R. Barniškienė jau ne vieną dešimtmetį nuosekliai dirba puoselėdama etnokultūrines tradicijas, ugdydama mokinių poreikį ieškoti savo etnokultūrinių šaknų.
Susipažinusieji su šiuo leidiniu pažymi, jog tai labai struktūriška, kryptinga knyga, vedanti skaitytoją į žemaitišką trobą. Iš pradžių supažindina su moteriška erdve ir darbais („Babas truoba“). Tada pakviečia į vyrišką sodybos dalį („Buočiaus kėims“), supažindina su senųjų žemaičių naudotais darbo įrankiais („Pribuorā“) ir t. t. Pastebėta, kad knygos turinys (kiekvieną temą palydi autorės sukurti kryžiažodžiai, galvosūkiai ir kitokios teminės užduotys, skatinančios tyrinėti) patrauklus ir jaunesniojo amžiaus smalsautojams, siekiantiems perprasti žemaitišką tapatybę, ir vyresniesiems skaitytojams, nes užduotys įvairios. Įdomu ir tai, kad šiame leidinyje galima atrasti bendrine kalba užrašytą žemaičių kalbos gramatikėlę, nes juk svarbu ne tik mokėti tarmiškai kalbėti, bet ir suprasti pagrindinius rašybos principus.
„Žemaitė gīvenėms“ pasakoja apie Vaciuką, kuris neturėdamas didelio noro iš miesto atvyksta į kaimą vasaroti, ir čia jo laukia įdomi patirtis atrandant ir pažįstant žemaičių senelių kasdienybę ir su ja susijusius dalykus, daiktus, tradicijas. Pati autorė prisipažino, kad pasakojimą kūrė mintimis grįždama į savo praeitį: „Rašiau prisimindama savo vaikystę…“
Su žemaitiškos knygos atsiradimu R. Barniškienę sveikino kolegos ir pažįstami. Pristatyme dalyvavo Plungės rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Gintautas Rimeikis. Jis džiaugėsi ne tik tuo, kad tokia knyga atsirado – tai didelė Kalėdų dovana Plungei, bet ir tuo, kad Plungė apskritai turi tokią mokytoją.
R. Barniškienė yra išleidusi ne vieną žemaitišką knygą. Prieš kurį laiką „Plungė“ kalbino mokytoją apie jos planus imtis dar vienos tokios knygos („Žemaitė gīvenėms“) leidybos. Kviečiame prisiminti pokalbio ištrauką.
– Pasėrokoukem api parašītas kningas.
– Po pėrma ėšejė kningelė „Žemaitoku žaidamė žaidėmaa“. Anėi ī vėsė žemaitėškā parašītė. Ė če autorē ī vakā, sorinkėn ė aprašėn, kāp tus žaidėmus rēk žaistė. Kėik anėi dėdžiavuos, kap išlēduom kninga. Dailės muokītuojė tus žaidėmus nupaišė. Ta jē namuoki žemaitėškā skaitītė, gali žemaitėškā spalvuotė.
Ka da dėrbau Kretinguo, muokiau etnėnės kultūras, turiejau burieli. Tumet ni programū, ni nieka nabova. Ta pati kninga pasėrašiau: kuo muokītė, kāp muokītė. Pasėdėrbau sau vadovieli api vėsus senus dalīkus: api truobas, api papruotius, api drabožius…
Vo daba, ka pasakė, ka bus Žemaitiū kalbuos metā, ka rēk mėslītė ė kažkon darītė, apsėjiemiau paruoštė pratības.
– Papasakuokėt bėški daugiau.
– Daba vakā nabžėna, ėš kuo sosėded žemaitė sodība, kėik anuo ī budinku, kas ī alkierius, longėnės, prišininkė, kamėns. Jē daba naožrašīsi, bus vėskas – anūm nablėks. Truobas daba nabtuokės bie, tik muziejē tokėi bie. Žuodē ėšnīks, daiktā ėšnīks, sodības ėrgi.
Pradiuo bus žemaitėšks teksts, paskiau ėš tuo patėis teksta bus užduotės. Bus krīžežuodiu, bus galvuosūkiu, bus užduotiū, kor rēk paveizietė ė kažkōn ėš tuo teksta atrinktė. So tou galies mokīkluo dėrbtė, su ana galies dėrbti nu 5 iki 99 metu, kas tik turies okatas.
Api tōn kningelė mėslītė pradiejau priš kuokius pėnkis metus. Vo tas Žemaitiū kalbuos metu paskelbėms ėšjodėna reikala. Jē pavīks ėšlēstė, jē kas nuorintās parėms piningās, mėslėju, ka naujīms muoksla metams jau turietumiem turietė.
– Dėl kuo Jums patē tēp svarbē ī keravuotė tōn etnėnė kultūra?
– Mėslėju, ka vėskas parēn nu šaknūm. Aš gīvenau Kretinguo, esu tėn gėmusi. Vėsa laika žėnuojau, mona babītė liob sakītė, ka mona buočius ī ėš bajuoru. Da i mokīkla ēdama nosėpaišiau pamėlėjės medi. Ka bovau studėntė, ejau pas vėsas buočiaus seseris, katruos da gīvas bova, katruos da turiejė portėgrapėju. Pradiejau anas rinktė, pradiejau matītė, ka ī bovėn tū strainesniū žmoniū ė tūm, katrėi sava vākus lavėna. Pradiejau cėkavitėis.
Mona pruopruobuočius Gėntališkie bova dvara valdītuos. Uns turiejė 6 vākus, vėsus ėšmuokslėna, somdė governantės, anėi šnekiejė rusėškā, lėnkėškā, žemaitėškā. Pamėslīkėt, atvažiavės nu Puoznanės ėšmuoka žemaitėškā ė so vėsās dvarė tēp rokavuos. Mona pruobuočius gīvena Muosiedie, turiejė 100 gektaru žemės, ož vėsus rašė raštus ė lėnkėškā, ė rusėškā, vėsēp šnekiejuos. Anam atruodė, ka tēp rēk. Ė anuo vakā tōn pati darė, daba mon ī svarbē.
Pruopruobuočius gīvena Gėntalėškie, pruobuočius gīvena Muosiedie, mona tievs krėkštīts Muosiedie, aš parejau i Plungė atgal. Tep turiejė būtė.
