Reiskių tyras – didžiausias pelkinis kompleksas Plungės rajone ir visoje Žemaitijoje. Tyras – Reiskių telmologinio draustinio, kurio plotas 4 045 hektarai, širdis. Tokių mažai žmogaus paliestų pelkių mūsų šalyje ir Europoje išlikę nedaug. Reiskių tyras įtrauktas į svarbiausių Lietuvos pelkių sąrašą ir į potencialių Ramsaro teritorijų sąrašą. Visa telmologinio draustinio teritorija yra Europos Bendrijos saugoma teritorija pagal Buveinių ir Paukščių direktyvas.
Šios unikalios aukštapelkės plotą vieni autoriai nurodo esant 875 ha, kiti – tik 752 ha. Senieji žmonės prisimena tyrą buvus daug didesnį. Numelioravus aplinkinius laukus, ištiesinus iš jos ištekančius upelius, šylant klimatui, aukštapelkė po truputį traukiasi užleisdama vietą pelkiniams miškams.
Reiskių tyras yra tipiška Vakarų Lietuvos aukštapelkė su ryškiai išreikštu vidurio išgaubimu, atviromis plynėmis, praplaišomis, neišeinamomis klampynėmis, ežerokšnių gausa, Reiskių ežero akimi ir pakilesnėse vietose susiformavusiomis salomis. Iš jų įspūdingiausia skroblais, liepomis, beržais, drebulėmis, eglėmis apaugusi didžioji sala. Pietiniame jos gale rymo pavienis daugiau kaip keturių metrų storio ąžuolas. Užklydęs į salą vasarą net stabteli iš nuostabos: skroblynas savo lapija atrodo lyg žalias skėtis, jame švilpauja, ulbauja įvairiausi sparnuočiai, tarp kurių galima išgirsti retas mažąsias musinukes, šiaurines pečialindas, juodąsias meletas ir kitus. Pabaidytas pakyla baltasis kiškis arba… randi tik jūrinio erelio sudraskytas jo liekanas. Čia kasmet gegužės mėnesį šviesiai violetinius žiedelius išskleidžia labai retas kryžmažiedžių šeimos augalas – svogūninė kartenė. Salos pievutėje po krūmų iškirtimo vėl gausiai sužydi labai retos juodgalvės bajorės, vanile kvepiančius balsvai gelsvus žiedus išskleidžia žalsvažiedės blandys. Jų šakniagumbių mielai paskanauja, visą pievelę išknisa į salą atklystantys šernai.
Šioje saloje esame radę žmogaus ilgoko buvimo pėdsakų: pašiūrė, malkos, džiovykla, krūva butelių, kuriuos jau baigiame išgabenti.
Virš Reiskių tyro ratus suka arba medžio viršūnėje tupi jūriniai ereliai – didžiausi Lietuvos plėšrieji paukščiai. Priartėjus prie miško, kuriame jau daug metų šie sparnuočiai turi lizdą, jie skleidžia keistus pavojaus garsus. Be jūrinių erelių, Reiskių tyro telmologiniame draustinyje iš plėšriųjų paukščių dar gyvena į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti mažieji ereliai rėksniai, vištvanagiai, vapsvaėdžiai, nendrinės ir pievinės lingės, sketsakaliai. Esame nufotografavę balinę pelėdą, yra užfiksuotas lututės balsas. Anksčiau buvo žinomos dvi tetervinų tuoktavietės, dabar džiaugiamės išvydę pavienius patinus, radę išmatų krūvelę. Šie reti vištinių būrio paukščiai nyksta visoje Žemaitijoje. Einant brandžiu drėgnu mišku, purpteli tetervinų giminaitė jerubė, miškų vištelė, saugoma visoje Europos Sąjungoje.
Plynėse, šlapiose pievose ir miškų aikštelėse vaikšto išdidžios gervės. Kažkur savo lizdą slepia juodieji gandrai. Užregistruotos labai retos pilkosios meletos. Reiskių ežere ir ežerokšniuose vis dažniau matomos gulbės giesmininkės. Jos čia maitinasi, ilsisi. Labai įvairių retų paukščių galima regėti migracijų metu: šaukštasnapės antys, didieji ir vidutiniai dančiasnapiai, įvairių rūšių žąsys ir antys, tilvikai. Į Raudonąją knygą įrašyti tikučiai pasilieka tyre perėti. Prie ežerokšnių dar galima pamatyti brastinių tilvikų, pempių, upinių kirlikų. Anksčiau buvo stebimas didžiausias mūsų krašto tilvikinis paukštis – didžioji kuolinga. Kas trejus metus atliekame dirvinių sėjikų ir tikučių monitoringą. Džiugina, kad sėjikų populiacija stabili nuo 1982 metų – peri šešios ar septynios jų poros. Yra matytos geltongalvės kielės, bet labai sumažėjo anksčiau įprastų geltonųjų kielių, tad, išvydę jas, džiūgaujame, fotografuojame. Tyre vis dar galime stebėti retas plėšriąsias medšarkes, o jų giminaitės paprastosios medšarkės sutinkamos ir agrariniame kraštovaizdyje, kur mėgsta pakelių krūmynus, sukirstų medžių su šakomis krūvas.
Reiskių tyre ir dar vienoje šio telmologinio draustinio pelkėje gausiai auga tik Vakarų Lietuvos aukštapelkėse aptinkamos kupstinės kūlingės. Rudenį ir anksti pavasarį savo kupstais jos papuošia pelkes – atrodo lyg pagelsvėjusios briedžio keteros.
Reiskių telmologiniame draustinyje labai vertingas Alanto upelis ir kiti mažesni upeliukai. Alantas yra lyg draustinio centras, vingiuojantis iš pietų šiaurėn link Minijos. Vietomis jis sraunus, smėlėtu dugnu, skaidriu vandeniu, tik arčiau Kulių gyvenvietės drumzlinas, dumblėtas dėl į jį vis dar patenkančių nuotekų. Alante gyvena ūdros, veisiasi įvairūs moliuskai, vabzdžiai, žuvys. Gyvena ir maitinasi gražuoliai tulžiai. Iš Minijos upės, kuri yra maždaug už 20 kilometrų nuo Alanto žiočių, atkeliauja įvairių saugomų žuvų rūšių. Gaila, kad nebešienaujamos, nebetvarkomos Alanto paupio pievos, kaip ir daugelis kitų mažų natūralių pievučių, užželia menkaverčiais krūmais ir medžiais. Dar išlikusiose pievose auga vyriškosios gegužraibės, dėmėtosios, baltijinės ir raudonosios gegūnės, žalsvažiedės blandys. Prie pat Reiskių kaimo buvo nemaža pieva, kurioje gausiai augo melsvasis mėlitas. Dabar šienaujame patį pietinį šios pievos galą, kur dar išlikęs vienas šio reto augalo keras. Palioniškių ir kitose draustinio pievose gyvena saugomi didieji auksinukai, pieviniai satyriukai, griežlės, maitinasi įvairūs paukščiai ir gyvūnai.
Vertingi įvairiarūšiai, įvairiaamžiai miškai, kurie plynai nekertami jau nuo 1960 metų, kai dabartinio telmologinio draustinio teritorijoje buvo įsteigtas Kulių landšaftinis draustinis. Latvių botanikai, inventorizuodami Europos Bendrijos saugomas buveines, miškuose aptiko septynių rūšių retų saugomų samanų, aprašė dvylika stačiojo atgirio radimviečių, labai retas raistines viksvas, nariuotąsias ilgalūpes ir kitas retas rūšis. Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių kartografavimo metu Reiskių telmologiniame draustinyje buvo kartografuotos 15 tipų buveinės. Iš jų – 6 tipų miškų, 5 tipų pievų, 3 tipų pelkių ir 1 vandens buveinė – Reiskių ežeras. Europinės svarbos buveinės užima apie 34 procentus viso draustinio teritorijos ploto.
Didžiausia vertybė – čia gyvenantys vietiniai žmonės, kurie tarsi susilieja su gyvenamąja aplinka, ją pažįsta ir saugo. Užsilikę vienkiemiai su juose esančiais senais medžiais, pastatais yra tarsi savita biologinės įvairovės buveinė. Saugokime visa tai. Dar daug kas neištirta, neatrasta, todėl kviečiame visus, pastebėjusius ar nufotografavusius ką nors įdomaus šiame draustinyje, dalytis turima informacija arba pateikti duomenis Aplinkos ministerijos Saugomų rūšių informacinei sistemai (SRIS). Tik visų bendromis pastangomis galime išsaugoti šį labai unikalų ir vertingą Žemaitijos gamtinį kompleksą.
