Paskutinį rugsėjo savaitgalį Viešpats mūsų parapijos tikintiesiems suteikė ypatingą malonę – net penkis vakarus turėjome galimybę dalyvauti nuostabiose rekolekcijose. Indų kilmės rekolekcijų vedėjai – katalikų kunigas profesorius tėvas James Mariakumar ir jam talkinanti Mary Pereira, kurią, jos pačios žodžiais, į tarnystę su tėvu James atvedė Viešpats, –
vadovaujasi Dievo Žodžiu ir Katalikų Bažnyčios mokymu. Kaip misionieriai keliaudami po Europos šalis jie padeda rekolekcijų dalyviams augti tikėjime, gilesniame pasitikėjime Tėvo Meilės apvaizda, visiškai atsiduoti Viešpačiui Jėzui Kristui ir patirti gyvenimą Šventosios Dvasios galybėje.
Tėvas James pateikė daug pavyzdžių, kai jam meldžiantis išlaisvinimo malda už įvairių dvasinių problemų paliestus žmones, jie buvo išgydyti, taip pat išgydomi net rimtai sergantys ligoniai, kuriems gydytojai negali padėti. „Tokios patirtys, vedant rekolekcijas ir konsultuojant žmones, verčia mane tikėti, kad Jėzus yra gyvas ir esantis čia, tarp mūsų“, – sakė tėvas James, nuolat primindamas, kad atlikdamas šias tarnystes jis tėra tiktai Kristaus įrankis. „Lengva mylėti tuos, kurie mus myli, bet mes turime mylėti ir savo priešus, turime mylėti kitus bei parodyti užuojautą silpnesniam, pasitikėti Dievo apvaizda, atsiriboti nuo vardo, šlovės, galios, padėties, turto ir prisirišimo prie žmonių, turime pirmą vietą savo gyvenimuose atiduoti Jėzui. Esame Kristaus kūno nariai, broliai ir seserys vieni kitiems. Jeigu tuo nesivadovaujame, mūsų gyvenimo problemos tampa suklupimo akmenimis mūsų vidiniam augimui“, – sakė rekolekcijų vedėjas, tvirtai įsitikinęs, kad Dievas viską paruošia prieš mums tai suvokiant, ir tik vėliau suprantame, kad Dievas mus ruošė tam per visus keistus įvykius. Kai atpažįstame Jo veikimą, mes augame savo meilėje Jam, vis labiau Juo pasitikime ir galime atiduoti savo ateitį į Jo rankas.
Mary Pereira, užaugusi giliai tikinčioje šeimoje, liudijo, kad tam, jog būtų prieinama Dievo Karalystės darbui su „visišku atsidavimu Viešpačiui“ (1 Kor 7, 35), ji nusprendė rinktis netekėjusios moters pašaukimą, nors nėra vienuolė. „Žodis, kuris tapo mano įkvėpimu nuo pat jaunystės, – tai Laiško Filipiečiams trečiojo skyriaus 7-8 eilutės: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“. Dabar aš galiu dėkoti Viešpačiui, kad įgalino mane gyventi tuo Žodžiu su maloninga Šventosios Dvasios pagalba“.
Visus penkis vakarus vidinio gydymo – išlaisvinimo pamaldos vyko prie išstatyto Švč. Sakramento, suklupus maldai ir garbinant Viešpatį, per savo kryžiaus žaizdas atėjusį gelbėti kiekvieno žmogaus ir gydyti jo asmeninių sužeidimų. Buvome kaskart palydimi į savo praeitį – į vaikystėje ir vėliau vykusius įvykius, kviečiami dar kartą juos išgyventi per Dievo Žodį, veikiant Šventajai Dvasiai, ir mokomi surasti savo problemų priežasties šaknis. Kai kuriuos iš mūsų galėjo supančioti susidūrimai su dvasiniu pasauliu. Jei kažkada užsiiminėjome spiritizmu, magija, lankėmės pas būrėjus, ekstrasensus, turėjome ryšį su destruktyviomis sektomis, dalyvavome šėtonui skirtose apeigose ir pan., tai atvėrėme kelią tamsos jėgoms daryti neigiamą įtaką mūsų dvasiniam pasauliui. Turbūt visi turime ir emocinio bei psichologinio pobūdžio žaizdų. Tai dažnai dar ankstyvoje vaikystėje, netgi motinos įsčiose, patirtos traumos: baimė mylėti ir būti mylimu, vienišumo ir apleidimo pojūtis, nenoras atleisti už kažkieno padarytą skriaudą, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, nesaugumo jausmas ir daugybė kitų sužeidimų. Šios problemos neleidžia mums tapti tvirtomis asmenybėmis, trukdo patirti gyvenimo džiaugsmą.
Tėvo James Mariakumar mokymuose kiekvienas sakinys – tai išminties šaltinis. Užrašų knygelėje užsirašiau tokias mintis – „brangakmenius“: „Atleisti būtina iki saulėlydžio, nes ne visada turėsime progą padaryti tai kitą rytą“. „Turime užjausti žmogų, kuris nesugeba mylėti, tai dieviška kultūra“. „Viešpats – geriausias režisierius. Jo scenarijai nepakartojami, ir nė vieno vienodo“…
