Jei kada suplanuosite kelionę į Pietų Korėją, turėtumėte žinoti, kad nuo praėjusių metų Lietuvos ambasadoriumi ten dirba ne kas kitas, o plungiškis Ričardas Šlepavičius. Nors jau prabėgo 35 metai, kai jis paliko mūsų miestą, tačiau kiekvienais metais atostogaudamas Lietuvoje aplanko Plungę ir Rietavą. Šių metų tikslas – ne tik pasimatyti su artimaisiais, bet ir dalyvauti klasės susitikime. Prieš jį ambasadorius su žmona Daiva mielai sutiko pabendrauti ir atsakyti į kelis mūsų klausimus.
– Kada paskutinį kartą lankėtės Plungėje, kas čia likę? Ar domitės, kas vyksta rajone, sekate informaciją spaudoje?
– Paprastai, kai grįžtame atostogų į Lietuvą, vieną dvi dienas praleidžiame Plungėje ir Rietave. Prie Rietavo gyvena mama, Plungėje – tėtis, brolis. Man šie miestai vienodai brangūs. Plungėje likę draugai, čia daugiau išdaigų prikrėtėme.
Man labai įdomu, kas vyksta Plungėje ir Rietave, esu Plungiškių draugijos narys. Nemažai informacijos apie gimtąjį kraštą galima rasti nacionalinėje žiniasklaidoje, be to, mama, tėtis, brolis ir čia gyvenantys draugai reguliariai apie tai informuoja. Visada labai džiaugiuosi matydamas gražėjančią gimtinę.
– Grįžote į klasės susitikimą. Praėjo 35 metai nuo mokyklos baigimo, kokius mokytojus prisimenate?
– Baigiau tuometinę 5-ąją vidurinę mokyklą („Ryto“ pagrindinė mokykla). Prisiminimuose išlikusi pirmoji klasės vadovė Dalia Naruševičienė. Tai buvo mokytoja iš pašaukimo, tikras inteligencijos pavyzdys, mokytojas, kurį gerbi, o ne kurio bijai. Ji visada išlaikė santykį tarp mokytojo ir mokinio. Visada buvome artimi, bet tos pagarbos ribos niekada neperžengėme. Taip pat buvo nuostabi matematikos mokytoja Poškuvienė, rusų kalbos mokytoja Bašinova. Pastaroji buvo iš tremtinių, aišku, apie tai mes sužinojome prieš baigdami mokyklą. 1987 m. Lietuvoje dar buvo gilus sąstingis, bet Maskvoje jau vyko bruzdėjimai ir spauda buvo laisvesnė. Mokytoja atnešdavo visokių spaudos leidinių, kur rašė apie represijas, stalinistinį laikotarpį. Buvo labai geri fizinio lavinimo mokytojai Genadijus Glikmanas ir Antanas Jadziauskas, fizikos mokytojas Lekavičius. Geografijos mokytoja Domarkienė, kuri iš dalies lėmė mano pirmos profesijos – geografijos – pasirinkimą.
– Kaip nuo geografijos pasukote į politinius mokslus?
– Nežinau, tai buvo kelias ar klystkelis. Iš tikrųjų politika ir politiniu žemėlapiu pradėjau domėtis devynerių metų. Tada buvo kilęs Vietnamo ir Kinijos karas. Tai nuo tada pradėjau domėtis politika, aišku, mano pasaulėžiūra buvo paveikta sovietinės propagandos. O ir keliauti po kitas šalis galėjome tik skaitydami knygas su žemėlapiu prieš akis ar žiūrėdami filmus. Taigi studijas pradėjau Vilniaus universitete. Gamtos mokslų fakultete studijavau geografiją. Kiek vėliau labiau pradėjau orientuotis į visuomeninę geografiją. Galiausiai universitete atsirado toks mokslas – politinė geografija (Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas). Tuometinis mano kursinio darbo vadovas profesorius Stasys Vaitekūnas pasiūlė studijuoti. Tada pagalvojau, kur aš čia bestosiu, važiuoju į Plungę. Dvi savaites su ta mintimi gyvenau ir nusprendžiau pabandyti. Buvome pirmieji pradėję šias studijas. Priimdavo ten ne nuo pirmo kurso, o jau baigusius ar studijuojančius kituose fakultetuose. Tuo pat metu dienomis eidavau į Gamtos fakultetą, vakarais į Tarptautinių santykių ir politikos institutą. Po metų pradėjau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. 1994 m. užbaigiau ir vienus, ir kitus mokslus. Taigi galiu sakyti, kad domėjimasis politika buvo visą laiką, tik taip sukrito kortos, jog įstojau į geografiją, bet pasitvirtinus, jog visuomeniniai procesai mane domina labiau nei gamtiniai, pasukau į politiką.
– Mokslo „perversmas“ jau aiškus, o kokie karjeros keliai?
– Kaip ir minėjau, dar studijuodamas dirbau ministerijoje. Ji plėtėsi, ieškojo darbuotojų, o mes buvome pirmieji, kurie buvome ruošiami šiek tiek tai specialybei. Kai mus pakvietė į pokalbį, buvau vienintelis, kuris norėjau dirbti su NVS šalimis, tai mane iš karto ir priėmė. Birželio 15-ąją sukako 30 metų, kai dirbu Užsienio reikalų ministerijoje.
Pradžioje 2,5 metų Maskvoje dirbau Lietuvos ambasados pirmuoju sekretoriumi, paskui trejus metus Kaliningrade Lietuvos generaliniu konsulu. 2001 m. pabaigoje grįžome į Lietuvą – dirbau Užsienio reikalų ministerijoje. 2005 m. išvažiavome į Turkiją, kur trejus metus buvau Lietuvos ambasados Turkijos Respublikoje patarėju, ministru patarėju. Po Turkijos dvejiems metams grįžome į Vilnių. Ketverius metus dirbau nuolatiniu Lietuvos atstovu ES pavaduotoju Briuselyje. Tada vėl į Vilnių trejiems metams. Nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvau Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Italijos Respublikoje, Maltos ir San Marino Respublikose. Iš ten praėjusių metais pervažiavome į Seulą (Pietų Korėja).
– Kaip matome, darbas toks, kad tenka daug keliauti. Kartu vyksta ir šeima. Tad šis klausimas žmonai. Ar sunku prisitaikyti prie nuolatinio kraustymosi? Kuo užsiimate?
D. Šlepavičienė:
– Kas lengviau prisitaiko, kas sunkiau. Vyresnieji sūnūs, jei ir nepatiko, mums nesako. Dukra atvirai kalba, kad jai nepatinka keliauti, kad už dvejų metų baigs mokyklą ir kad išvis nevažiuos iš Lietuvos. Gal dabar taip atrodo, o paskui supras, jog keliauji per daug šalių, pažįsti daug kultūrų, pamatai ir skirtumų, ir panašumų su Lietuva. Akiratis labai prasiplečia, vien mokyklų kiek lankyta. Tai neįkainojama patirtis.
Man sunkiausia buvo nuspręsti pradžioje. O kai apsisprendi, kad būsi su vyru, kad dirbsi, kai grįši į Lietuvą, taip ir yra. Aišku, galėjau ir aš savo karjerą tęsti, bet tada būtų reikėję gyventi atskirai.
R. Šlepavičius:
– Ambasadorių sutuoktiniai turi labai platų veiklos barą. Egzistuoja ambasadorių sutuoktinių asociacijos, kurios organizuoja įvairius renginius. Rezidencijoje kiekvieną mėnesį vyksta renginiai, kurių organizavimu praktiškai 100 proc. užsiima mano žmona. Ji yra mokytoja, todėl būdama užsienyje daug dėmesio skiria bendravimui su vaikais, lankosi mokyklose, taip pat aktyviai įsitraukia į lituanistinę veiklą.
– Minėjote, kad Plungėje ir Rietave apsilankote bent jau kartą per metus. Ar pastebite pokyčių?
D. Šlepavičienė:
– Dar būdama moksleivė į Plungę atvažiuodavau žaisti krepšinio. Tada Plungė man labai nepatiko. Tuo metu ji atrodė niūri. O dabar aš nustebusi: kuo toliau, tuo labiau miestas gražėja. Ir visa Lietuva gražėja.
R. Šlepavičius:
– Kai grįžti kartą per metus, iškart pastebi pokyčius ir viskas tik į gera. Sutvarkytas Babrungo slėnis, parkas. Pamatai, kad atėjo suvokimas to turto, kurį Plungė turi. Dabar parkas ir Babrungo upė tapo integralia miesto dalimi, ko mano laikais nebuvo. Atvažiuoji ir matai, kaip keičiasi žmonių gyvenimas, miestas plečiasi ir tampa tokiu urbanistiniu paveikslu: turi ir kultūros, ir pramogų, ir pramonės…
– Dirbote ne vienoje šalyje, tad galite palyginti, kur buvo lengviau, kur sudėtingiau.
– Darbas daug nesiskiria, jo principai panašūs. Kiekvienoje šalyje sprendi kažkokius bendrus uždavinius ir kažkokius specifinius. Esminis dalykas – aplinka. Ji draugiška arba ne. Daug reikšmės turi kalbinė, kultūrinė pusė, kiek supranti žmones, kiek jie tave supranta. Jei gali susikalbėti jų kalba, yra vienaip, jei reikia kalbėtis per vertėją, tada jau atsiranda distancija. Labai nustebino, kad Korėjoje bendras anglų kalbos lygis daug žemesnis nei kokiame gūdžiame Lietuvos kaime. Ten net jaunimas, studentai nekalba angliškai. Tad, kai sutinki ką nors kalbantį angliškai, nustembi. Visi kiti dalykai – sąlygos. Tiesiog turi prisitaikyti prie realybės.
Jei lyginčiau šalis, turbūt komfortiškiausiai mums buvo Italijoje.
D. Šlepavičienė:
– Man, sakyčiau, Belgijoje. Italijoje taip, gražiausiai, įdomiausiai. Pati šalis didelė. Bet Italija – triukšminga, karšta, didinga. Ta didybė iš pradžių tave netgi slegia. Roma – įnoringa senjora, turi ją prisipratinti, o paskui jau būna meilė iki galo.
– Žinome, kad rinktis, kur dirbsite baigęs tarnybą Pietų Korėjoje, negalite. Tačiau galima pasvajoti. Kur dar norėtumėte padirbėti?
– Bijau būti neoriginalus, bet Ryga arba Talinas, gal dar Varšuva.
– Ko labiausiai pasiilgstate lietuviško dirbdami užsienio šalyse?
– Turbūt labiausiai pasiilgstame draugų, Vilniaus senamiesčio, Lietuvos gamtos grožio, aišku, ir tradicinių lietuviškų maisto produktų. Kai ką bandome pasigaminti būdami užsienyje, bet visada norisi autentiško produkto. Na, ir turbūt vienas iš netikėčiausių dalykų, kurio pasiilgstame, – Baltijos jūros kvapas. Nė viena kita jūra tokio kvapo neturi.
– Žinoma, neišvengiamas klausimas ir apie šių dienų aktualiją – karas Ukrainoje.
– Turime suprasti, kad šiandien ukrainiečiai gina Europos laisvę ir jie turi tą karą laimėti, nes kito kelio nėra. Yra gėrio ir blogio kova. Ar Europa bus saugesnė, jei Ukraina laimės? Manau, atsakymas aiškus. Ukrainos pergalė kare yra neišvengiama, bet tam, kad ji būtų greitesnė, turime neužmiršti, kad kol mes jaukioje kavinukėje geriame puodelį kavos, ten žūsta nekalti žmonės. Baisiausia, jog mes jau priprantame, jog karas tapo norma. Didžiausias nusikaltimas – ignoravimas. Turime aukoti pinigus, mokėti, nes jie gina mūsų laisvę. Turime suprasti, kad visų mūsų gyvybę gina ukrainiečiai ir jie moka pačią aukščiausią kainą: savo gyvybėmis, sugriautais miestais, sugriauta ekonomika. Kiekvienas turime suvokti, kad tai baisiausias karas Europoje nuo 1945 m. Mano žinutė būtų tokia: Ukrainos pergalė – kelias į taiką Vakarų Europoje, Ukrainos pralaimėjimas – kelias į trečiąjį pasaulinį karą. Todėl kiekvieną dieną atsistoję prieš veidrodį turime savęs paklausti: „Ką aš šiandien padariau, kad Ukraina laimėtų?“
– Abiturientams artėja pats svarbiausias gyvenimo pasirinkimas. Ko palinkėtumėte jiems ir kitiems jauniems žmonėms?
– Noriu paraginti jaunus žmones svajoti. Svajonės įgyvendinamos. Mano svajonė buvo keliauti ir galėjau tą daryti tik per romanus ir žiūrėdamas į žemėlapį, o gyvenimas padarė taip, kad šiandien pakeliauti yra galimybių. Prisiminti, jog Plungė yra vieta, kurioje galima pradėti realizuoti svajones. Kad suprastų, jog kažką palikti, kažką sukurti savo mieste – didžiulė laimė. Kad negalvotų, jog jei nori ką nors nuveikti, turi išvažiuoti iš Plungės ar Lietuvos. Lietuva yra didžiulių galimybių šalis. Vienas iš didžiausių mūsų nepriklausomybės pasiekimų yra tai, kad patys kovojome už laisvę, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkimo galimybę, ir kaip dažnai nesuprantame, kokia tai vertybė. Visiems linkiu meilės savo šaliai, savo miestui, savo gatvei.
– Buvo malonu pabendrauti. Sėkmės jums.
Kalbino Jolanta VASILIAUSKIENĖ
