Rietaviškė, save atradusi… Prahoje

Neretą į Čekijos sostinę Prahą nuvykusią turistų grupę iš Lietuvos pasitinka, po miestą vedžioja ir gražiausias istorijas pasakoja lietuvė gidė Danutė Reichova. Pasveikinusi grupę, ji išsyk paklausia, ar yra žemaičių. Išgirdusi, jog taip, pasisako ir pati esanti žemaitė – iš Rietavo. Gidė Danutė atvykusiuosius išsyk pavergia – savo energija, entuziastinga kalbėjimo maniera, mokėjimu prikaustyti dėmesį, sudominti ir, žinoma, savo atmintimi bei žiniomis – atrodo, jog čia ji gyventų jau šimtą metų ir Prahos bei Čekijos istoriją žinotų lyg penkis savo pirštus. Susipažinkite su ponia Danute ir jūs.

– Esate kilusi iš Rietavo. Papasakokite apie savo šeimą.
– Taip, aš iš Rietavo. Mano mamytė Bronė Zubrickienė dirbo Rietavo buitiniame kombinate valytoja, vėliau – mezgėja. Mamytės sveikata visą gyvenimą buvo nekokia, nesulaukusi netgi 63 metų, 1990 metais, ji mirė, palaidota Rietavo kapinėse šalia babos, savo mamos.
Tėvelis Kleopas Zubrickas dirbo laikrodininku Rietavo buitiniame kombinate. Jis labai garsus laikrodininkas: pataisydavo laikrodžius, kurių niekas nesugebėdavo sutvarkyti. Gal prieš kokius 5 ar 7 metus, jau būdamas garbaus amžiaus, pataisė senovinį laikrodį ponui Landsbergiui. Mano tėtis – Antrojo pasaulinio karo dalyvis, 1945-ųjų gegužės 9-ąją kovojęs Berlyne. Turi galybę apdovanojimų, garbės raštų, medalių. Ir dabar jis kviečiamas į gegužės 9-osios minėjimus, yra gavęs raštų su Putino bei Medvedevo parašais. Spalio 12 dieną tėveliui sukaks 90 metų, ir mes, visi vaikai, organizuojame jo jubiliejaus šventę.
Esame penkiese: turiu dvi seseris ir du brolius. Vyresnysis brolis Pranas gyvena Ignalinoje, Zigmas įsikūręs netoli Klaipėdos, Tilvikuose. Seserys Jadvyga ir Violeta – Vilniuje.
– Kada ir kokią mokyklą baigėte? Kas buvo jūsų mokytojai, klasės draugai, gal su kažkuo dar bendraujate?
– Rietavo vidurinę baigiau 1967 metais. Mūsų klasė buvo nuostabi, patys save vadinome nepaprastąja klase, sugyvenome taip, kad kiti mums pavydėdavo. Dabar ryšiai nutrūkę, daugumos klasės draugų likimo net nežinau. Algis Narijauskas baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, įsikūręs Klaipėdoje. Adelė Stonkutė pirmoji iš mūsų ištekėjo (buvau pakviesta į jos vestuves), kiek žinau, dirba Rietave. Niekada neužmiršiu Vijos (tikrasis vardas – Violeta) Bočkutės, kuri tuo metu buvo viena iš gražiausių mergaičių Rietave. Vytukas Andriuška, vadintas ibin Vytuku, įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Žinau, jog jau miręs Steponas Bauža, Vytas Butvilas, prieš keletą metų Vokietijoje mirė mano geriausia klasės draugė Vita Lingytė. Dabar, atvykusi į Lietuvą, visada susitinku su Danute Butvilaite bei Virga Simaityte. Esu įsitikinusi, jog mūsų trijų draugystė išliks iki mirties.
Iš mokytojų visam gyvenimui atmintyje išliks mūsų auklėtojas Gimbutas, kuris jau yra miręs, matematikos mokytojai Šikšniai, rusų kalbos mokytoja Daunoravičiūtė. Kaip griežtą, bet puikiai savo darbą išmanančią prisimenu fizikos mokytoją Bugenienę.
– Kokie Jūsų prisiminimai iš anų laikų Rietavo?
– Rietavas nebėra toks, koks buvo anksčiau. Nebėra medžio, po kuriuo mes, bendraklasiai, svajojome, kūrėme ateities „bokštus“. Iš tikrųjų, Rietavas mano mintyse yra pats gražiausias miestas pasaulyje – jame liko mano širdis, svajonės, ankstyvoji jaunystė, klasės draugai… Paskutinį kartą Rietave buvau praėjusiais metais, per Kalėdas. Ir eglutė miesto aikštėje buvo tūkstantį kartų gražesnė nei Vilniuje. Rietave nusiraminimą ir ramybę (ypač po mamytės mirties) randu tik kapinėse, mat jose – man brangiausi žmonės. Gyvenimas lekia kosminiu greičiu, dabar Rietave jaučiuosi svetimu žmogumi – manęs jau niekas nepažįsta, o ir aš nieko nepažįstu…
– Kas įsirėžę giliausiai?
– Niekada neužmiršiu, kaip mes mokytojų siaubui mokyklos kieme įsirengėme čiuožyklą. Buvo mokytojų, kurie mus stebėdavo, o kitą dieną čiuožinėjusiuosius kviesdavo atsakinėti. Nepamiršiu ir parko, ir skverelio, į kurį rinkdavomės po pamokų, aptarinėdavome savo problemas bei svajones, o joms nebuvo ribų.
Tėvai ir mokytojai mus mokė būti sąžiningais, dorais. Po daugelio metų, praėjusi gyvenimo ugnį ir vandenį, esu labai dėkinga visiems, mokiusiems sąžiningumo, pagarbos vyresniesiems, meilės šeimai, artimiesiems. Ypač – savo tėvams, babai. Dar ir šiandien girdžiu jos žodžius: „Vaikeli, kokį darbą ir kam bedirbtum – komunistui ar Dievui, turi atlikti kuo sąžiningiausiai“. Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui bei savo tėvams, o ypač – mamytei, kuri mus, vaikus, išmokė būti dorais. Manau, gėdos jai nepadarėme.
– Kai išvykote iš Rietavo, koks buvo tolimesnis Jūsų kelias?
– Gyvenau Vilniuje, studijavau Vilniaus universitete, vėliau dirbau – miesto vykdomajame komitete, prekybinėse organizacijose, parduotuvėse. Beje, mano pirmasis viršininkas buvo plungiškis Jonas Kilšauskas. Nors Vilniuje praleidau 17 metų, save laikau rietaviške. Rietavas, kaip ir minėjau, man pats gražiausias miestas pasaulyje, antras – Vilnius, na, o trečiojoje vietoje – Praha.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Čekijoje?
– 1979 metais aš pirmą kartą gyvenime išvykau į užsienį – į turistinę kelionę po Vengriją. Budapešte likimas mane suvedė su būsimuoju vyru – susipažinau su Jozefu. Po šešerių draugystės metų (vienais metais jis atvažiuodavo pas mane į Vilnių, kitais – aš į Prahą), 1985-aisiais, Vilniuje įvyko mūsų vestuvės. Po metų aš atvykau gyventi į Prahą. Labai maloniai mane priėmė ne tik Jozefas, bet ir jo mama, mylėjusi mane kaip savo dukrą.
Iš pat pradžių buvo sunku, nes nemokėjau čekų kalbos. Su vyru bendravome lietuviškai – jis be jokių žodynų (o lietuvių ir čekų kalbų žodynas tada dar ir neegzistavo) išmoko lietuvių kalbą. Dėl kalbos barjero ir geresnio darbo susirasti negalėjau – dirbau darbininke, pardavėja.
Po dvejų bendro gyvenimo metų mudu su vyru išsiskyrėme. Nekaltinu nieko – matyt, aš pati nesugebėjau prisitaikyti prie naujos aplinkos. Kiek vėliau su buvusiu vyru tapome geriausiais draugais, manau, jog ir toliau tarp mūsų išliks gražūs santykiai.
– Kaip tapote gide-vertėja?
– Kai dirbau pardavėja vienoje mažoje parduotuvėje, mano geras draugas kaunietis Liudvikas Milašius, kuris Prahoje rašė daktaro disertaciją, paprašė – gal galėčiau turistų grupei iš Lietuvos parodyti Prahą. Žinoma, sutikau. Iš bibliotekos pasiėmiau krūvą knygų (nusipirkti neturėjau už ką) ir taip pradėjau pati „studijuoti“. Turistai atvyko tik po metų, o aš vis skaičiau ir skaičiau… Nuo to viskas ir prasidėjo. Tai buvo 1993-ieji.
Netrukus pamačiau, jog taip dirbti negaliu – reikia baigti mokslus, įgyti žinių, diplomą, licenciją. Prahos informacijos centre pradėjau lankyti gidų kursus, paskaitas skaitė Karlo universiteto profesoriai. Studijos buvo sunkios – mokydavausi po 10-14 valandų per dieną, užmigdavau ir atsikeldavau su knygomis, be to, mokslas buvo mokamas, įklimpau į skolas. Nors tais laikais mokytis reikėjo ketverius metus, egzaminus išlaikiau po dvejų mokslo metų. Vėlgi buvo sunku, daug kas egzaminų neišlaikė, man keblumų kėlė dar ir tai, kad viską dėstė čekų kalba. Esu įsitikinusi, jog man padėjo Dievas ir tai, kad Lietuvai reikėjo lietuviškai kalbančios gidės, – iki šiol tokia esu vienintelė Prahoje.
– Ar daug lietuvių grupių esate priėmusi, ar jiems įdomi Praha?
– Labai myliu savo darbą, žmones, esu įsimylėjusi Prahą. Galų gale suradau pati save, o už tai dėkinga esu geram draugui Liudvikui Milašiui, su kurio šeima ir dabar palaikau nuostabius santykius.
Gide dirbu jau 17 metų, turėjau 1 188 grupes. Iš pradžių turizmas buvo tarsi laukinis, o šiandien labai džiaugiuosi, jog mes, lietuviai, jau išmokome keliauti. Didžiuojuosi savo tautiečiais ir visada su pasididžiavimu nešuosi tą savo raudoną, ilgą pieštuką, kurį man padovanojo Lietuvos vairuotojai – kaip gidės ženklą.
– Ar gidei neatsibosta kasdien pasakoti vis tas pačias istorijas?
– Ne, neatsibosta, kadangi kiekvieną kartą matau vis kitus žmones, visi jie yra skirtingi ir visą laiką, pasakodama apie Prahą ar Čekijos istoriją, įsivaizduoju, jog pasakoju pirmą kartą. Kiekviena mano darbo diena skirtinga, bemaž kasdien, grįžusi į namus, jaučiuosi labai laiminga. Pavargstu tada, kai turistams niekas nerūpi, nieko nenori sužinoti, nieko neklausinėja.
Man visa Praha yra širdžiai mielas ir šiltas miestas. Taip pat ir turistams – dar negirdėjau, kad kas sakytų, jog Praha nepatinka. Po ją galima vaikščioti, gėrėtis ir tai niekada neatsibos, netgi lankantis penktąjį ar dešimtąjį kartą.
Esu sukaupusi daug medžiagos apie Prahą bei Čekiją. Mano butas – tarsi biblioteka: tik knygos ir paveikslai iš Lietuvos. Įdomu tai, kad Čekijos istorija glaudžiai susijusi su Lietuva. Ir tai pati įdomiausia tema ne tik man, bet ir turistams. Daugeliui tai – naujiena.
– Kokia Jūsų, kaip vertėjos, veikla?
– Prieš aštuonerius metus, kai lietuviai mažiau bekeliavo, likau be darbo. Tuo pačiu metu ir Prahoje, ir visoje Čekijoje išaugo atvykusiųjų iš Lietuvos nusikalstamumo lygis. Aiškinantis nusikaltimus, reikalingi vertėjai. Tuomet ir pradėjau vertėjauti teismuose, policijoje, kalėjimuose. Vėl reikėjo mokytis: per trejus metus baigiau čekų kalbą, išsilaikiau valstybinius egzaminus. 2005 metais tapau oficialia lietuvių ir čekų kalbų vertėja. Darbas nelengvas, juolab kad vertėjauti tenka ir prievartautojams, ir žmogžudžiams. O tai didžiulė nervinė įtampa. Įsivaizduokite, kaip „malonu“ dirbti, kai šalia stovi automatais ginkluoti policininkai. Aišku, yra ir kita medalio pusė – malonu dirbti su verslininkais arba vestuvėse.
– Koks Jūsų dabartinis gyvenimas?
– Jis niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių gyvenimo. Kai nedirbu, skaitau, rengiu naują medžiagą, kad turėčiau kuo nustebinti turistus. Labai mėgstu teatrą, koncertus, klasikinę muziką. Ir sportui nesu abejinga – prie mano namų yra dviračių bei riedučių trasos, kur, turėdama laiko, važinėdavau riedučiais. Dabar nebevažinėju – prieš dvejus metus man operavo koją, o pasekmes jaučiu iki šiol. Kelionėms laiko trūksta: esu keliavusi po Europą, bet tikrai negaliu lygintis su tautiečiais, kurie jau visą pasaulį apkeliavę. Pagal galimybes visada aplankau Lietuvą – stengiuosi bent kartą per metus atvykti. Nelieka užmirštas ir Rietavas – aplankau savo tėvelį, kapines.
– Ar nekyla minčių grįžti į Lietuvą?
– Kol galėsiu, turėsiu sveikatos, dirbsiu čia, Prahoje, na, o vėliau kelias parves į Lietuvą. Tai tikrai žinau.
– Gal ko palinkėtumėte Jus pažįstantiems žmonėms?
– Iš visos širdies – kuo geriausios kloties gyvenime, o tiems, kurie dar nėra buvę Prahoje, siūlau apsilankyti. Visiems linkiu – kad ir kokiame pasaulio kampelyje būtumėte, neužmirškite gimtinės. Kadangi turėjau keletą grupių iš Plungės, siunčiu jiems linkėjimus. Su jumis atsisveikina Danutė Zubrickaitė-Reichova iš Rietavo.
Kalbino Lina LIŪNIENĖ