Savaitgalį maršrutiniu autobusu važiavau į Kauną. Diena karšta, tad keleivius gelbėjo tik pro atvirus stoglangius pučiantis vėjelis. Staiga jis įnešė labai nemalonų kvapą. Žmonės susižvalgė, suraukiu nosį ir… Eureka! Aš pažinau šitą smarvę – čia gi Rietavo firminis kvapas!
Būnant Rietave manęs šis dvokas nebenustebintų, tačiau kelyje tarp Kaltinėnų ir Kryžkalnio niekaip negalėjau suvokti, iš kur jis čia. Keleiviams vieną po kito uždarinėjant stoglangius, pasigirdo ir Rietavo vardas. Tik tada, kai autobuso vairuotojas padidino greitį ir, nepaisydamas ištisinės kelio linijos, pradėjo lenkimo manevrą, supratau, kad smarvė sklinda iš priekyje mūsų važiuojančio utilizacijos įmonės transporto.
Veiklą Kalakutiškėje vykdanti utilizacijos įmonė UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ skelbiasi esanti šiuolaikinė, moderni gamykla, surenkanti, sunaikinanti arba perdirbanti visų kategorijų šalutinius gyvūninės kilmės produktus. „BIOVAST Rietavas“ – vienintelė įmonė Lietuvoje, galinti pasiūlyti platų tokių produktų perdirbimo paslaugų spektrą. Jos misija yra užtikrinti savalaikį, racionalų produktų surinkimą ir perdirbimą Lietuvoje ir Latvijoje, gaminti aukštos kokybės produktus, skatinti solidarų valstybės, verslo ir gyventojų požiūrį siekiant švaresnės aplinkos. Įmonei priklauso ir išskirtinė funkcija rūpintis Lietuvos ekologijos būkle“, – daugmaž taip įmonė prisistato save internetinėje svetainėje. Tačiau viena kalba žodžiai, o kita – darbai. Matyt, sunku būtų surasti rietaviškį ar pelaitiškį, kuris neturėtų priekaištų įmonei dėl ekologijos – oro taršos smarve.
Geriausiai gyventojų nuomonę apie šios gamyklos veiklą apibūdiną šį savaitgalį socialinio tinklo „Facebook“ Rietavo grupėje užvirusi diskusija, kurią įplieskė tomis dienomis sustiprėjęs dvokas ir vienoje svetainėje publikuotas straipsnis „Ilgus metus Rietavą kamuojanti smarvė pasiekė ir Tverus“.
Tema aktuali, problema įsisenėjusi, tad rietaviškiai ir aplinkinių kaimų, ypač Pelaičių ir Vatušių, gyventojai turėjo ką pasakyti. „Kaip šlykštu, kai tenka priverstinai kvėpuoti keptos dvėselienos aromatu, net vimdo… Buvo kaip egzekucija“, – guodėsi viena pelaitiškė. Jai antrinanti moteris rašė, esą nebetverianti gyventi vasarą uždarinėtais langais ir bijo išeiti į lauką.
Smarkiai paskyroje kliuvo ir klounais išvadintai vietos valdžiai, kuri, anot komentatorių, nesiima jokių veiksmų. „Reikia organizuoti streiką… Tada gal ir mūsų Savivaldybės darbuotojai pajudins užpakalius“, – ragino vyriškis. Atsirado net tokių, kurių įsitikinimu, mūsų valdžia tyli, nes: „Uteliniai nulekia į Savivaldybę su lagaminu, apdovanoja ir vėl tylu“.
Kol Rietavo gyventojai piktinosi, vietos valdžia tylėjo. Atstovėti Savivaldybės poziciją viešoje erdvėje bandė tik ekologė Vesta Andrijauskienė. „Šios įmonės skleidžiamas kvapas tikrai šlykštus ir Rietavo nepuošia, bet faktas tas, kad iš gyventojų skundų (raštai, telefono skambučiai, el. pašto laiškai) per paskutinius dvejus metus nėra gauta. Būkite supratingi, informuokite Savivaldybę apie gyvenamojoje vietovėje sklindančius nemalonius kvapus. Darbo dienomis ir darbo valandomis prašome skambinti šiuo telefono numeriu (8 448) 73214, galite rašyti el. paštu ekologe@rietavas.lt. Parašykite, kokiu laiku ir kurią dieną pajutote kvapus, taip pat labai svarbu sužinoti vietą, t. y. kuri gatvė, gyvenvietė. Nebūkite abejingi ir praneškite šią informaciją“.
Tačiau ekologės prašymas ne visiems atrodė suprantamas. Kam tie skundai, negi meras neužuodžia smarvės ir savo iniciatyva negali spręsti problemos? – stebėjosi komentatoriai.
Mėginome išsiaiškinti, kaip Savivaldybės vadovai reagavo į gyventojų skundų laviną viešojoje erdvėje. Galbūt įmonės direktorius ar kiti atsakingi darbuotojai pakviesti pasiaiškinti dėl savaitgalio dienomis tvyrojusios smarvės, o gal problemą mėginta spręsti sukvietus aplinkosaugininkus, Maisto ir veterinarijos tarnybos atsakingus darbuotojus?
Deja. Savivaldybės meras Antanas Černeckis atostogauja, o administracijos direktorius Vytautas Dičiūnas situacijos nesureikšmina. „Problema sena, esame ne kartą mėginę ją spręsti. Savivaldybė neturi galių kontroliuoti įmonės veiklos ar nubausti už aplinkos smardinimą. Technologijos procesai užtikrina, kad žaliavos apdorojimo procesui pasibaigus, kvapas nepatektų į aplinką, tačiau, kaip spėjama, taupant dujas, nepalaikoma reikalinga temperatūra, dėl to smarvė pasklinda, o vėjas ją išnešioja po aplinkinius kaimus. Esame ne kartą kvietę įmones vadovus pasiaiškinti. Buvo tarpsnis, kai to kvapo išmetimo į aplinką atvejų pasitaikydavo itin retai (tik esant gedimams), tačiau vadovai ten taip dažnai keičiasi… Ne kartą prašėme įmonės veiklą kontroliuojančių institucijų, ministerijų pagalbos ir šiandien parengėme naujus raštus“, – kalbėjo administracijos direktorius.
Su V. Andrijauskiene pabandėme išsiaiškinti, kaip žmonių skundai padėtų kovoti su dvokiančia problema. Anot ekologės, ištirti kvapą itin sudėtinga. Jo kontrolė vykdoma keturiais etapais. Pirmajame sudaroma tarpžinybinė komisija, kuri įvertina, ar kvapas yra, ar jis gali būti siejamas su įmonės ūkine veikla. Antrajame kvapų kontrolės etape įvertinama, ar vykdomoje ūkinėje komercinėje veikloje nėra tam tikrų pažeidimų. Jų nenustačius, atliekamas trečiasis kontrolės etapas: cheminių medžiagų (teršalų) identifikavimas ir jų koncentracijos ore nustatymas.Jei cheminių medžiagų koncentracija ore neviršija normos arba cheminių medžiagų identifikuoti neįmanoma, atliekamas kvapo koncentracijos vertinimas (ketvirtasis kvapų kontrolės etapas). Iš taršos šaltinio paimami oro mėginiai ir vėliau modeliavimo būdu apskaičiuojama kvapo koncentracija gyvenamosios ar visuomeninės paskirties pastatų aplinkos ore.
Tikrų tikriausia nesąmonė, pasakytų pelaitiškis, kuris be jokių tyrimų žino smarvės kilmę, bet biurokratija tam ir yra biurokratija– nustatyti tam, ką nustato žmogaus nosis, jai reikia komisijų, ekspertų ir laboratorijų.
Savivaldybės ekologė skatina žmones kuo aktyviau rašyti skundus, pranešti apie kiekvieną atvejį, kai smarvė pasklinda į orą. „Savivaldybė atliko taršos monitoringą, tačiau tai padaryti labai sudėtinga. Smarvė sklinda ten, kur ją neša vėjas. Jeigu smirdi Pelaičiuose, Rietave jos nesijaučia. Užfiksuoti visų atvejų be gyventojų pagalbos neįmanoma“, – sakė specialistė.
V. Andrijauskienė patikino, kad reaguojant į gyventojų nusiskundimus, antradienį parengti oficialūs raštai Žemės ūkio ir Sveikatos apsaugos ministerijoms, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Telšių departamento visuomenės sveikatos skyriui ir , žinoma, pačiai įmonei UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“.
Atsakingos institucijos informuotos, kad viename socialiniame tinkle sulaukta daug iš Rietavo miesto ir šalia esančių kaimų (Pelaičių, Budrikių, Vatušių, Drobstų) gyventojų skundų dėl iš „Rietavo veterinarinės sanitarijos“ ūkinėje komercinėje veikloje naudojamų stacionarių taršos šaltinių skleidžiamų kvapų gyvenamosios aplinkos ore. „Tai – vienintelė Lietuvoje įmonė, kuri vykdo šalutinių gyvūninių produktų surinkimo, perdirbimo ir naikinimo veiklą, tačiau dėl sklindančių kvapų daug metų kenčia Rietavo savivaldybės gyventojai. Nemalonūs kvapai trukdo Savivaldybėje plėtojamam turizmui, verslui, gadina Rietavo miesto įvaizdį.
Dažniausiai pastebima, kad erzinantys kvapai suaktyvėja šiltuoju metų laikotarpiu, intensyviausi apie 6–8 val. rytą ir apie 18–23 val. Arčiausiai įmonės teritorijos yra Pelaičių kaimas, kuriame labiausiai jaučiama smarvė. Gyventojai skundžiasi pablogėjusia gyvenimo kokybe, nes dėl sklindančios smarvės per karščius gyventojai negali atsidaryti langų, vasaros vakarus leisti lauko terasose, dirbti lauke ir pan.“, – rašoma raštuose.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų oficialiai paprašyta atsižvelgti į susidariusią situaciją ir įvertinti, ar įmonėje nėra technologinių procesų pažeidimų, ar veiklos sąlygos atitinka tokią veiklą reglamentuojančių aktų reikalavimus.
Nacionaliniam visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Telšių departamento Visuomenės sveikatos skyriui surašytas raštas, prašant sudaryti komisiją kvapui tirti.
„Net socialiniame tinkle verdant diskusijai, nė vieno konkretaus skundo nesulaukėme. Būtų daug geriau, jei žmonės parašytų oficialų skundą, surinktų parašus. Jų kopijas galėtume pridėti prie mūsų siunčiamų raštų, juk būna, kad Savivaldybė atsakymo į išsiųstus raštus taip ir nesulaukia, o į gyventojų skundus institucijos reaguoti privalo“, – apgailestavo V. Andrijauskienė.
Rengdami publikaciją, bandėme susisiekti su utilizacijos įmonės vadovybe – viešai skelbiamais telefonų numeriais to padaryti nepavyko. Tik vėliau mums buvo atskambinta.
Darbuotoja, sužinojusi, kokiu klausimu norime kalbėti su įmonės valdžia, pažadėjo perduoti jiems mūsų telefono numerį ir prašymą susisiekti su žurnalistais. Deja, skambučio nesulaukėme.
Trečiadienį popiet, gavę įmonės gamybos vadovo kontaktus, susisiekėme su Zigmu Varkaliu, kurio pavardė ne kartą minima viešoje diskusijoje. Gamybos vadovas situacijos telefonu nekomentavo, motyvuodamas tuo, kad žurnalistai dažnai parašo ne taip, kaip buvo kalbėta. Išsiuntėme įmonei paklausimą raštu, tačiau iki išsiųsdami laikraščio numerį į spaustuvę atsakymo nesulaukėme.
