Nors jau nuo XVI a. pab. Lietuvoje ėmė kurtis brolijos ir vienuolijos, kurios rūpinosi ligoniais ir ligoninių steigimu, tačiau viso to nepakakdavo siaučiant marui. Sveikiesiems išbėgiojus, likusieji pasišventėliai tapdavo epidemijos aukomis. Reikėjo specialios organizacijos – vienuolijos, kurios nariai, be įprastų vienuoliškų įžadų, dar prisiimtų kilnią pareigą – maro metu slaugyti apleistus ligonius ir laidoti mirusiuosius.
Tokią vienuoliją XVIII a. pr. Lietuvoje įsteigė Jonas Jarolavičius. Vienuoliška brolija pavadinta Šv. Roko, ligonių globėjo, vardu. Jai suteiktas rokitų vardas. Vienuolija įsteigta prie Trečiojo pranciškonų ordino Vilniuje 1705 m. Regula, be trijų vienuoliškų įžadų (neturto, skaistumo, paklusnumo), įpareigojo brolius rūpintis vargšais ir ligoniais. Vilniuje rokitams buvo pastatyta Šv. Roko ligoninė ir koplyčia. 1750 m. Kaune prie Šv. Gertrūdos bažnyčios įsikūrę rokitai buvo Vilniaus rokitų atšaka. Vyskupas Antanas Tiškevičius rokitus įsteigė Varniuose.
Rokitų veikla Žemaičių vyskupijoje ypač gyva buvo Kęstaičiuose. Tai kaimas, šiandien priklausantis Alsėdžių parapijai. Čia yra buvusi garsioji Kęstaičių bažnyčia. Miške dar išlikusios senosios Kęstaičių kapinaitės. Senovėje čia būta dvaro, kuris, kaip matyti iš Raseinių žemės teismo knygų, 1586 m. priklausė Kęstavičiams, iš kur ir kilo pavadinimas Kęstaičiai.
Jonas Stanislovas Kęsgaila Kęstavičius žemę pardavė už 100 kapų lietuviškų grašių Stanislovui Teodorui ir Kotrynai iš Styrpeikų Kęstavičių. Iš jų žemę nupirko Jonas Antanas Rimgaila. Pirmąją medinę bažnytėlę rėmė dvarininkas Kęstavičius. 1710-1711 m. nuo maro čia mirė daug žmonių. Jų artimieji laidojimo vietoje 1715 m. pastatė mažą koplyčią, kur atvažiuodavo kunigas ir laikydavo gedulingas pamaldas.
Jonas Antanas Rimgaila 1738 m. nutarė įkurti Kęstaičiuose ligoninę vargšams invalidams ir visiems kenčiantiems, kuriems reikėjo padėti. Rimgailos pastatydintoje bažnyčioje popiežius Pijus VI atskira bule įsteigė Šv. Roko ir Šv. Sebastijono atlaidus, atsiuntė Šv. Roko relikvijas. Jas vyskupas A. Tiškevičius įsakė viešai rodyti, o ligoninės valdymą ir globą paskyrė 3 broliams rokitams. Ligoninėje buvo slaugomi psichiniai ligoniai.
Vyskupui leidus, apylinkėse buvo daroma rinkliava ligoniams išlaikyti. 1793 m. prie bažnyčios pastatyta altarija. Kaip ir Varniuose, rokitų ligoninės direktorius buvo kunigas altaristas, gaudavęs iš ligoninės 13 rublių algos metams. XIX a. viduryje Kęstaičių ligoninės viršininkas buvo kun. Mykolas Vornilavičius. Pasak „Žemaičių Vyskupystės“ (1848), nors Kęstaičių steigėjas buvo iškėlęs sąlygą, kad ligoninėje būtų apie 13 ligonių, tačiau jų visą laiką būta apie 30.
1808 m. bažnyčia ir ligoninė sudegė. Vyresnysis kunigas Rezgevičius, neturėdamas lėšų greitai jų atstatyti, pastatė iš lentų laikiną koplyčią, kurioje keliolika metų melstasi. Tai matydamas, vyskupas paaukojo savo miško, ir 1820 m. ponų Gabražiejų bei vienuolyno vyresniojo kunigo altaristo Juozo Rezgevičiaus pastangomis iškilo nauja medinė bažnyčia, ligoninė.
Šv. Rokas čia buvo švenčiamas ypač iškilmingai. Kita didelė Šv. Fabijono ir Šv. Sebastijono kankinių šventė buvo švenčiama sausio mėnesį. 1835 m. kun. Vornilovičiaus rūpesčiu pastatytas geras ir patogus gyvenamasis namas vyresniajam. Tačiau 1842 m. rusų valdžia atėmė iš Kęstaičių ligoninės žemę ir paliko tik 33 dešimtines nederlingos smėlėtos žemės, vienos dešimtinės didumo Luknelio ežerėlį ir mažą malūną, kuriame ligoninė vos galėjo susimalti sau grūdus.
Ligoninė nebegalėjo išsilaikyti, tad likviduota. Vargšai buvo perkelti į Telšių ligoninę, o neįgalieji – į Vilnių pas bonifratrus. Valdžiai palikus nenusavintus pastatus, vyskupas Simonas Mykolas Giedraitis 1843 m. juose įsteigė kunigų invalidų prieglaudą ir parūpino jiems iš valdžios pensiją. Tačiau rusų valdžia 1886 m. liepos viduryje pareikalavo iš Žemaičių vyskupo Mečislovo Paulionio uždaryti bažnyčią, vienuolyną ir kunigų prieglaudą, o visą nekilnojamąjį turtą atiduoti Skuodo stačiatikių kunigui.
Vyskupui delsiant vykdyti įsakymą, policija išvežė neįgaliuosius kunigus ir juos globojusius du rokitus į Kretingos vienuolyną, o žemę atidavė Skuodo stačiatikių kunigui. Apylinkės žmonės subruzdo ir pasiryžo neleisti uždaryti bažnyčios, dieną ir naktį ją saugodami. Bažnyčios saugotojams šventoriuje buvo įrengtos virtuvės, kurioms maistą pristatydavo aplinkiniai gyventojai. Vien tik avių per budėjimo laiką, trukusį šešias savaites, buvo papjauta apie 400. Ne kartą žandarai bandė sunaikinti virtuves, bet juos deglais išvaikydavo virėjos. Kauno gubernatorius buvo atsiuntęs valdininką ypatingiems reikalams bažnyčiai uždaryti, bet žmonės jį išvijo.
Tada gubernatorius nutarė panaudoti karinę jėgą. Iš Telšių buvo pasiųsti trys kazokų eskadronai. Gubernatorius iškvietė Alsėdžių dekaną Sedos kleboną J. Tamašauską ir kleboną kun. P. Mažeiką, kurie turėjo prikalbinti žmones, kad jie nesipriešintų, ir išgabenti Švč. Sakramentą. Pirmieji atvyko kazokai ir, daužydami kardais bei kapodami bizūnais, iš šventoriaus išvaikė saugotojus, bet į pačią bažnyčią nesibrovė. Likusieji gynėjai bažnyčioje visą laiką meldėsi, giedojo šventas giesmes ir neklausė nei gubernatoriaus, nei dekano raginimų nutilti. Tada gubernatorius įsakė kazokams įsiveržti į sausakimšai gynėjų prisigrūdusią bažnyčią. Žmonės klūpojo susikibę rankomis, giedojo ir nesidavė išvaromi. Prasidėjo kautynės, jėga išvestieji buvo apdaužyti ir uždaryti vienuolyne. Vakare juos išvežė į Telšių kalėjimą.
Kautynėse dalyvavo ne tik vyrai, bet ir moterys. Viena iš jų Domicelė Drovaitė taip pat buvo pasodinta į kalėjimą. Saugotojus nugalėjus, bažnyčios šventenybės nugabentos į Telšius, o kazokai ėmė naikinti bažnyčią: sukapojo altorius, kryžius, sakyklą, klausyklas, šventoriuje – kryžiaus kelio stotis, koplytėles, sudaužė paveikslus ir bandė nugriauti bokštą bei nuplėšti stogą, bet, nebaigę savo darbo, kartu su gubernatoriumi išvyko į Telšius. Suimtieji, kurių buvo apie 30, buvo paleisti, už juos sumokėjus po 200 rublių, remiantis „Žemaičių Vyskupyste“ (1848 m.) – po 300 rublių. Bažnyčios filialistas kun. Petras Juozapas Juknevičius apkaltintas kurstymu priešintis ir penkeriems metams ištremtas į Vologdos guberniją. Taip liūdnai baigė savo gyvavimą paskutinis rokitų vienuolynas Lietuvoje.
Kęstaičių bažnyčios gynimas buvo pirmasis Lietuvoje masinis pasipriešinimas pravoslavinti katalikų bažnyčią Lietuvoje. Nors Kęstaičių įvykiai nesulaukė tokio plataus atgarsio kaip Kražių skerdynės, bet jie turėjo skatinančios įtakos tolimesnei lietuvių tautinei ir religinei rezistencijai. Bažnytėlė ir ligoninė rusų valdžios 1890 m. buvo nugriautos.
Kun. br. Saulius BYTAUTAS OFM
