(Pabaiga. Pradžia Nr. 30)
Balandžio 8-osios rytą Romas Matulis Plungės kultūros centro duris kaip šios įstaigos vadovas pravėrė pasitikdamas išskirtinę datą: praėjo 25-eri metai nuo tos dienos, kai jis pradėjo eiti minėtąsias pareigas. Jei ne kūrybingas kultūros centro kolektyvas, turbūt direktorius ir nebūtų prisiminęs sukakties, nes tikrai neteikia tam išskirtinio dėmesio. Bet štai kolegos pasistengė priminti ir net raudoną kilimą ištiesė gerbiamam vadovui, o kad jis patikėtų reikšminga sukaktimi, ir įrodymą pateikė – tuomečio mero pasirašytą potvarkį dėl R. Matulio paskyrimo eiti Plungės kultūros centro direktoriaus pareigas.
„Džiaugiamės, vertiname ir didžiuojamės turėdami galimybę dirbti su geriausiu vadovu ir kūrėju. Sukanka 25 metai, kai Plungės kultūros centro direktorius vadovauja šiai organizacijai. Tai ketvirtis amžiaus, per kurį jau sukurta begalė didžių, skambių, profesionalių ir išliekamąją vertę turinčių kultūrinių projektų ne tik Plungės, Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu. Tikime, linkime ir sieksime, kad kartu su Jumis Plungės kultūros centras ir toliau augtų, sukurtų ir padovanotų dar daug nuostabių kultūros įvykių ir emocijų plungiškiams ir miesto svečiams“, – R. Matuliui gražius žodžius skyrė kolegos. Ar bereikia geresnio darbo įvertinimo?
Pakalbinome R. Matulį ir mes. Tuo labiau kad apie lyderystę kultūros sferoje su kultūros žmogumi šnekėjomės artėjant Pasaulinei kultūros dienai, kuri minima balandžio 15-ąją. Taigi proga – pati tinkamiausia.
– Grįžkime į Jūsų vadovavimo kultūros centrui pradžią. Kas buvo sudėtingiausia prieš tuos 25-erius metus?
– Manau, kad tik dabar ir galiu dirbti direktoriumi. Pirmuosius dešimt vadovavimo kultūros centrui metų išgyvenau kažkokius vidinius kataklizmus. Einant šias pareigas teko kartu dirbti su tikrais mūsų rajono ir ne tik kultūros korifėjais, darbuotojais, kurie daug metų praleido kultūros srityje. Galvojau: kaip aš galiu nurodinėti vyresniems už save žmonėms, turintiems tiek darbo patirties? Nors žinojau, kad reikia kažką keisti, turėjau viziją, kaip reikia dirbti. Dabar aš galiu, nes turiu išmanymo, patirties ir kompetencijų, tikrai esu perpratęs viską. Pastabas išsakyti galiu kur kas argumentuočiau, tvirčiau. Nors iš tikro yra išlikęs jausmas, kad man sunku asmeniškai žmogui pasakyti, kad jis kažką daro ne taip. Visą naktį tada nemiegu, išgyvenu, kankinuosi…
Į darbą visada žiūriu maksimalistiškai ir iš kitų norisi tokio paties požiūrio. Arba tu dirbi, arba – ne. Imituoti darbo negalima, mūsų darbe tai ypač akivaizdu.
Manau, kas dar labai svarbu dirbant kultūros sferoje – čia negalima vadovautis principu „patinka-nepatinka“. Kultūroje labai lengva ant to paslysti, nes nėra sukurtų standartų, kuriais reikia vadovautis. Nors tai labai žmogiška. Pavyzdžiui, ir mudu su žmona Sigita vos neišsiskiriame diskutuodami apie kokį nors spektaklį ir bandydami įrodyti savo nuomonę.
– Ar pavyko įgyvendinti tikslus, kuriuos turėjote pradėdamas dirbti Plungės kultūros centro vadovu?
– Iš dalies taip. Atėjau dirbti turėdamas matymą, ir palyginus tai, kas tuomet buvo regionuose ir yra dabar, regimas didelis pokytis. Labai džiaugiuosi, kad dėl regionų kultūros centrų reformos pavyko įtikinti Vyriausybę.
Kai pradėjau dirbti, Lietuvoje regionų kultūros centrai buvo suvokiami kaip masinės kultūros, diskotekų organizatoriai. Tikrai taip, prieš išeidamas dirbti į Savivaldybę, ir pats diskotekas organizuodavau net po kelias per savaitę, nes tai buvo, galima sakyti, vienas pagrindinių įstaigos darbo barų. Tačiau mano vizijose kultūros centrai buvo kaip lanksčios, profesionalios edukacijos institucijos. Man pavyko tai pasiekti. Ir ne tik Plungėje, bet ir visoje Lietuvoje. Taip pat pavyko pakeisti įstatymų bazę, liečiančią kultūros centrų veiklą. Man kaip Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentui teko vadovauti šiam procesui. Dirbdamas Plungės kultūros centre galėjau tarsi pasitikrinti, kaip pokyčiai veikia, nes įstaigos veiklą modeliavau jų pagrindu. Viską išbandydavau savo kailiu. Žinodamas, kas man kaip vadovui nepriimtina, kas nepasiteisina įstaigoje, galėjau teikti kitus pasiūlymus, nes rėmiausi patirtimi, ne teorija.
Žvelgiant į praeitį labai džiugina, kad atsikratėme tarybinio mąstymo apie kultūros centrų paskirtį. Kultūros centrai kurį laiką buvo laikomi sovietiniu palikimu, propagandinėmis kultūros įstaigomis, neturinčiomis senesnių tradicijų. Manyta, kad tokių įstaigų apskritai neturėjo likti. Tačiau šiandien situacija yra iš esmės kitokia. Dabar kultūros centrai Lietuvoje – Plungės kultūros centras yra puikus pavyzdys – yra bendruomeninės, įvairių kultūrinių edukacijų institucijos. Ypač malonu pasidžiaugti, kad ne be mano pastangų regionų kultūros centrus liečiančioje įstatymų bazėje nebeliko bjauraus žodžio „saviveikla“ – pavyko jo atsikratyti, o vietoje to atsirado apibūdinimas „profesionalų meną kuriančios institucijos“.
– Kalbant apie profesionalaus meno kūrimą, Plungės kultūros centras išties išsiskiria ir kolektyvais, jų pasiekimais, ir čia vykstančių aukšto profesionalumo ir puikaus meninio turinio renginių gausa.
– Jaučiame, kad Plungėje žmonės mus vertina. Niekur kitur regionuose nėra, kad vyktų tiek daug renginių, tiek kultūros centre būtų profesionalių kolektyvų. Tai pastebi ir mano kolegos, sulaukiu iš jų komentarų. Kartais net pats tuo stebiuosi, tačiau tikrai drąsiai galiu pasakyti, kad regionuose daugiau nėra nė vieno kultūros centro su tokiais kolektyvais. Tačiau daug ir įvairių, įdomių renginių pas mus tapo tarsi norma, todėl galbūt kartais ir nebevertiname šito. Viskas, prie ko priprantame, turbūt tampa tarsi savaime suprantamu dalyku.
– Gal dėl to neretai tenka girdėti iš kai kurių žmonių, kad esą Plungėje nieko įdomaus nevyksta, nėra ko pamatyti ir pan.?
– Taip turbūt sako žmonės, kurie nėra net pravėrę Plungės kultūros centro durų. Dažniausiai tie, kurie patys nepakyla nuo sofos, niekur neina, ir kalba šitaip. Kaip gali sakyti, kad niekas nevyksta, jei tuo nesidomi? O kad sužinotum, reikia sekti informaciją – niekas į namus neateis ir asmeniškai nepakvies. Plungėje apskritai, net nekalbant apie kultūros centrą, tik spėk suktis. Plungė, sakyčiau, yra tas miestas, kuriame gal net šiek tiek per didelė įvairių renginių pasiūla. Gal dėl to ir ne visi renginiai žmonių pilni. Todėl tiems, kas burnoja, siūlyčiau nuvažiuoti kitur ir pagyventi, kad suvoktų, ką turi.
– Apskritai ar Jums svarbu, ką kiti apie Jus galvoja? Gal yra tekę apie save girdėti stebinančių dalykų?
– Pats smagiausias dalykas, kokį teko girdėti apie save, turbūt tai, kad aš esu… veganas. Na, vien į mane pažiūrėjęs turbūt niekas tuo nepatikėtų. Dėl to teko dar girdėti, jog kai mes su teatru „Saula“ išvažiuojame kur nors, tai esą neleidžiame vaikams nieko kito, išskyrus žoles, valgyti. Neįsivaizduoju, kaip gali gimti tokios nesąmonės, juk Plungė yra nedidelis miestas, vieni kitus žinome ir pažįstame. Apie save kaip vadovą esu girdėjęs, jog esu pasipūtęs. Jeigu esu griežtesnės natūros, tai man dabar reikėtų vaikščioti ir šaukti, kad čia mano tokia išvaizda? Kad aš toks nesu? Žmonės, kurie mane pažįsta, taip negalvoja, o kurie nepažįsta – tai gal ateikite į kultūros centrą ir pabendrausime. Juk dažniausiai neigiamus vertinimus išgirsti iš žmogaus, kuris turbūt net nežino, kur yra įėjimas į kultūros centrą.
Aš beveik nesiklausau ir neimu į galvą nekonstruktyvių atsiliepimų ar pasiūlymų, paremtų kažkieno neigiamomis emocijomis. Tiesiog dirbu savo darbą. Jei tas darbas padirbamas kol kas neblogai ir yra vertinamas, gal čia ne kažkieno reikalas galvoti, koks aš esu. Pagal kiekvieno nuomonę nepašokinėsi.
– Pakalbėkime apie Jūsų ateities planus.
– Visus tuos 25-erius metus, kuriuos dirbu kultūros centro vadovu, atmečiau kitus darbo pasiūlymus, nors tikrai turėjau puikiausių, nepaprastai viliojančių. Visada griežtai atsisakydavau, nes darbas, kurį dirbu, man patinka. Jis mane „veža“, nes žinau, kaip ir ką reikia daryti. Dirbant bet kokį darbą man svarbu yra gerai jaustis išmanymo prasme. Visada rinkdavausi tą, kuris man patinka, „nežaidė“ nei pinigai, nei daug geresnės pareigos.
Dabar turiu labai daug patirties ir to išmanymo. Galbūt tikrai naudingas galėčiau būti ir kitur.
Visąlaik sakau, kad ne kėdė daro autoritetą, žmogus kėdei suteikia autoritetą. Tapęs vadovu, politiku, žmogus neretai kažkaip iškart tampa ekspertu, pasidaro tarsi viską išmanančiu. Bet tik atsisėdęs į tam tikrą kėdę to reikalingo žinojimo neįgyji. Tik savo gebėjimu ar kompetencijomis gali suteikti kėdei svorį, ir nuo žmogaus, einančio pareigas, priklauso, ar ta kėdė yra svari. Tik atsisėdęs į tam tikrą kėdę netapsi didelis.
Visada supratau, kad pareigos nėra profesija, kad tai – laikina pozicija. Mano atveju ne kėdė mane papuošė ir ne dėl jos su manimi Plungėje skaitomasi. Aš puikiai atsimenu pirmuosius darbo kultūros centro direktoriumi metus. Tikrai niekas taip su manimi tada nekalbėjo, kaip dabar kalbamasi, kaip dabar atsižvelgiama į mano nuomonę. Kultūros įstaigos vadovo kėdė nesuteikia jokios privilegijos ir pozicijos. Tiek, kiek pats sugebi padaryti, jei po to tave pripažįsta, tave priima, kreipiasi kaip į ekspertą, tai reiškia tu tai kėdei – nebūtinai tik kalbant apie mane – suteikei svorio.
Dirbdamas Plungės kultūros centre aš jaučiuosi geriausiai, bet nebūtinai taip turi būti visąlaik. Nebijau permainų, visada siekiau, kad jos vyktų ir čia, kultūros centre. Dabar jau jaučiuosi užaugęs. Reikėjo, matyt, laiko, kad pokyčių nebijočiau. Dabar gaunamus darbo pasiūlymus svarstau rimčiau, turbūt dar ir todėl, kad rečiau jų gaunu. Bet nebesakau griežtai „ne“ kaip anksčiau. Nežinau, kaip bus ateityje. Kol kas dar šiandien save matau kultūroje.
– Dėkoju už pokalbį.
