Dar prieš karantiną Romualdas Petrauskas, gyvenantis Užežerės kaime, Sedos seniūnijoje, paprašė pagalbos. Jis galvojo, gal verta savo gimtojo Rubikalių kaimo kapinaitėse pastatyti kryžių ar stogastulpį, o šiuo statiniu norėjo ne tik pagerbti amžino poilsio ten atgulusiuosius, bet ir priminti tuos, kurie pokario metais Rubikaliuose gyveno.
- Petrauskas prašė, ar archyve negalėčiau surasti duomenų apie šiuos žmones.
Galimybes sužinoti apribojo įstatymas
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai yra nesunku. Reikia tik peržiūrėti pokario laikotarpio dokumentus ir išrinkti reikalingas pavardes bei vardus. Realiai tai yra labai sudėtinga, nes dėl galiojančio Lietuvos Respublikos Asmens duomenų apsaugos įstatymo laisva prieiga prie šių dokumentų įsigalios tik po penkiasdešimties metų nuo konkretaus žmogaus mirties arba praėjus šimtui metų nuo dokumento sudarymo datos.
Kitu atveju dokumentais gali naudotis tik pirmos eilės palikuonys – t. y. mirusiojo vaikai. Juos, išsibarsčiusius po visą pasaulį, šitaip įdarbinti yra faktiškai neįmanoma. Galima dar remtis žmonių atmintimi. Ką R. Petrauskas ir padarė.
Stogastulpis – ir čia atgulusiems, ir kaime gyvenusiems žmonėms
2023 m. vasarą aplankiau Greičius, nes Romualdas 1991 m. turėjo viziją atgaivinti ten stovėjusį medinį dvarelį, priklausiusį inžinieriui-architektui Liubomirui Gricevičiui (Hrycewicz), nors iš jo buvo likę tik pamatai.
Romualdui pavyko pastatyti tik tvartą. Suprantama, kad tokie darbai reikalauja ir lėšų, ir sveikatos. Kai užsukau į buvusią dvarvietę, šeimininko nebuvo, bet šalia tvarto pamačiau dirbamą stogastulpį, kuris buvo skirtas Rubikaliųkapinaitėms.
2024 m. vasarą jį jau radau stovintį rubikališkių amžino poilsio vietoje.
Ant stogastulpio pritvirtinta medinė nuoroda: „Palaidotiems nuo maro ir / gyvenusioms šeimoms atminti.“
Žemiau pritvirtinta metalinė lentelė su išgraviruotomis Rubikalių kaime gyvenusių žmonių pavardėmis: „J. ir V. Andriekiai, O. ir V. Jonaičiai, S. ir V. Erminai, S. ir Z. Liubšiai, V. ir M. Musulai, G. ir Z. Končiai, E. ir A. Kazlauskai, O. ir F. Končiai, Z. Jonaitis, V. ir Z. Kazlauskaitės, Virkečiai, B. ir J. Jonaičiai, D. Dacienė, Kazlauskai, J. ir M. Pociūtės, B. ir V. Petrauskai, V. ir L. Gricevičiai, R. ir J. Jonaičiai.“
Kodėl kapinaitės vadintos Markapiais?
Taip R. Petrausko iniciatyva ne tik buvo pagerbti mirusieji, kurie įprastai įvardijami kaip maro aukos, bet ir, atlikus istorinį naratyvinį pjūvį, prisiminti Rubikaliuose pokario metais gyvenusieji.
Seniau kiekvienas kaimas turėjo savo kapines. Tik vėliau atsirado parapijinės, kurios buvo įrengiamos apie bažnyčias arba koplyčias. Jos tik XVIII a. pačioje pabaigoje ar XIX a. pradžioje, stengiantis išvengti maro plitimo, buvo iškeltos iš parapijų centrų, o prie filijinių bažnyčių išliko ir tebeegzistuoja iki šių dienų. Pavyzdžiui, Ukrinų kapinės.
Kaimų kapinaitės palaipsniui pradėtos vadinti Markapiais, nes jos atgydavo epidemijų metais. Tada buvo svarbu kuo greičiau palaidoti, jei dar yra kam, mirusįjį nuo maro. Vėliau jų žemė dar priglausdavo nekrikštus ir savižudžius. Dažnai jie būdavo laidojami taip pat parapijos kapinėse, bet atskiroje jų dalyje. Todėl retais atvejais kaimo kapinaitės yra vadinamos dar ir Nekrikštų vardu.
Surašydavo kalėdojantys kunigai
Įdomu yra palyginti Romualdo surinktus duomenis su senesniais laikais, prie kurių prieiga neribojama. Kai dar nebuvo visuotinių gyventojų surašymų, šį darbą atlikdavo klebonai, kalėdodami po savo parapijas. Jie surašydavo visus jų aptarnaujamose valdose buvusius ūkius ir juose gyvenusius žmones – nuo savininko ir jo šeimos narių iki pas jį tarnavusių žmonių. Nebuvo užmiršti ir kampininkai.
Šių lokalinei istorijai svarbių dokumentų yra mažai išlikę, todėl jų vertė labai svari. Yra išlikęs 1816–1817 m. Sedos parapijos kalėdojimo metu užfiksuotas gyventojų sąrašas. Remiantis juo ir žvilgterėsime į Rubikalių kaimą.
Kunigaikščio Sapiegos nuosavybė
Iš šio gyventojų sąrašo suprantame ne tik tai, kas tuo metu kaime gyveno, bet ir kam tuo metu jis priklausė.
Pasirodo, kad Rubikaliai buvo kunigaikščio Sapiegos nuosavybė. Jo vardas nenurodomas, bet nekyla abejonių, kad tai Sedos dvarininkų Sapiegų valda. Norint sužinoti, kuriam iš šeimos narių priklausė ši valda, reikėtų papildomo tyrimo. Suprantama, kad rašydami dokumentą dažnai neįrašydavo vardų, nes tuomet visiems buvo žinoma, kas yra tikrasis savininkas.
Tais metais Rubikaliuose buvo surašyta 16 ūkių, kuriuos valdė šie savininkai: Pranciškus Toliautas, Baltramiejus Kvedaras, Feliksas Gricevičius, Motiejus Poška, Petras Jučinskis, Motiejus Kirkilas, Petras Pabrėža, Pranciškus Budrys, Jonas Petkus, Remigijus Beniusevičius, Nikodemas Drazdauskis, Kotryna Paužienė (?), Juozapas Petkus, Vladimiras Narmontas, Motiejus Labanauskis ir Pranciškus Mikalauskis.
Įdomu, kad, be Rubikalių kaimo, dar buvo ir Parubikaliai. Jame buvo įsikūręs tik vienas kilmingasis ponas Juozapas Stirpinskis. Be samdinių, jis dar turėjo ir kampininką Joną Uščiną.
Kuo giliau į mišką…
Menkas dirstelėjimas į Rubikalių kaimo praeitį, siekiančią daugiau nei du šimtus metų, ne tik primena tuo metu jame ūkininkavusius žmones, bet ir verčia susimąstyti.
Matome, kad šalia Rubikalių tada dar buvo ir Parubikaliai, o už Ketūnų kaimo turime Rubikus. Manau, kad tarp jų turi būti gilesnis ryšys nei bendra šaknis.
Įdomu, kad Anykščių rajone yra Rubikių ežeras ir kaimas. Taip pat neaišku, koks ryšys yra tarp inžinieriaus-architekto L. Gricevičiaus ir jo bendrapavardžio Felikso.
Kaip lietuvių liaudies išmintis primena, kuo giliau į mišką, tuo medžių daugiau. Tik mišką reikia ne vien eksploatuoti, bet ir puoselėti.
Ką R. Petrauskas ir bando daryti.
Povilo Šverebo nuotr., 2023.
Povilo Šverebo nuotr., 2024.
