Rūta Černeckienė – ilgametė kultūros darbuotoja, Plungės, Kantaučių ir Stalgėnų bažnyčių vargonininkė, chorvedė. Savo darbui atsidavusi moteris per karjeros metus sukaupė nemažą šūsnį apdovanojimų ir padėkų. Šių metų pradžioje, per pirmą kartą Plungėje vykusį Mero padėkos vakarą, jai įteikta nominacija tauriu pavadinimu – „Už tarnystę“. Nominantė neslepia, kad šis apdovanojimas jai ypatingas ir jaudinantis: „Norėčiau darbu atsidėkoti už tokį įvertinimą, bet baiminuosi, kad nebeturėsiu tam nei laiko, nei jėgų“.
Žmogus, kuris daro daugiau
Yra žmonių, kurie padaro viską, ką gali, ir yra tokių, kurie daro daugiau. Visur spėjanti, visiems reikalinga, visur laukiama ir R. Černeckienė. Energinga, aktyvi, nepailstanti… Ir tai žavi, žinant, kad moteris šiemet pasitiks savo septyniasdešimtąjį jubiliejų.
Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblio „Žirginėliai“ bei tautinių šokių ir dainų ansamblio „Suvartukas“ akompaniatorė, Kantaučių, Plungės ir Stalgėnų bažnyčių vargonininkė ir chorvedė, Plungės trečiojo amžiaus universiteto vokalinio ansamblio „Širdies melodija“ vadovė – veiklos, kurių pilna šios kultūros darbuotojos kasdienybė.
Iniciatyvos sumanytoja
Gal ją supančių muzikos garsų pakylėta, o gal pašaukimo kuo geriau „tarnauti“ bendruomenei vedina, R. Černeckienė generuoja puikias iniciatyvas. Jos sumanymu praėjusių metų rudenį Kantaučiuose organizuotas paramos koncertas, kurio metu surinkta 14 tūkst. eurų. Visa ši suma skirta šio kaimo Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios vargonams. Vargonai – unikalūs, 200 metų senumo. Prieš kelerius metus Plungės rajono savivaldybės taryba buvo skyrusi lėšų jiems restauruoti. Padaryta nemažai darbų, bet sutvarkytas tik vienas iš 11 registrų. Rūta svajoja apie visu pajėgumu skambantį instrumentą. Atsirado ir daugiau žmonių, suprantančių kaip svarbu išsaugoti autentiškus, į kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktus, seniausius Plungės rajone barokinius vargonus. Asmeninio indėlio į iniciatyvą vargonininkė nesureikšmina. Sako, kad idėją savyje brandino ilgai, bet išvystė ją ir realizavo kantautiškis Linas Ramanauskas ir jo suburtas bendraminčių būrys. Paramos koncerto rezultatai – džiuginantys, tad tikimasi, kad iki Velykų pavyks suremontuoti dar vieną vargonų registrą.
Energijos semiasi iš dainuojančių ir šokančių žmonių
Kas tas veiksnys, suteikiantis motyvacijos dirbti ir neleidžiantis mėgautis jau užtarnautu poilsiu? Iš kur semiamasi jėgų? Moteris nusišypso, o toje šypsenoje tiek meilės… „Nebeturiu jau tos ugnelės, pradedu abejoti savo galimybėmis, vis dažniau aplanko mintys, kad galbūt kitas, jaunesnis vadovas kolektyvams atneštų daugiau naudos. Bet pamatau dainuojančius ir šokančius žmones, kurie man ypatingai gražūs, ir pasisemiu energijos. Įkvepia jų noras nesėdėti namuose, susirasti širdžiai mielą veiklą. Ar gali nesižavėti Trečiojo amžiaus universiteto moterimis, kurios renkasi dainuoti į ansamblį? Jos visos tokios užsidegusios, mylinčios dainą, muziką. Ar galėčiau pavargti matydama jų švytinčius veidus? Jokiu būdu… Štai kas įkvepia dirbti iš visos širdies ir atiduoti visus savo gebėjimus. Gaila, kad nesu apdovanota ypatingu talentu. Būčiau norėjusi duoti daug daugiau…“, – kuklinasi muzikė.
Pirmoji muzikavimo patirtis – Jankauskų šeimos kapeloje
Kiekvienas turime šeimą, artimuosius – pradžią, iš kur atsinešame savąją savastį. R. Černeckienė kilusi iš Plungės rajono Vilkaičių kaimo. Muzikalumą sako paveldėjusi iš mamos Vladislavos, kurios ir seserys, ir brolis buvo labai balsingi. O meilę muzikai – iš tėvelio Juozo Jankausko. „Tėvelis buvo savamokslis muzikantas. Pasakojo, kad vaikystėje, vos gavęs atokvėpio valandėlę nuo darbų, čiupdavo tampyti virtuvėje ant suolo laikomą armoniką. O kai mamai pabodo sūnaus muzikavimas, jis koncertus šieno daržinėje rengdavo“, – dalijasi prisiminimais apie tėvelį R. Černeckienė.
Būtent armonika buvo tas instrumentas, kuriuo vaikystėje užgrojo ir pati Rūta. Vėliau jai mokantis Telšiuose buvo pasamdytas mokytojas, išmokęs pūsti triūbą. Muzikavo ir kiti šeimos vaikai – sesuo Augenija skambino gitara, brolis Jurgis grojo pučiamaisiais. „Tėvelis turėjo svajonę sukurti šeimos kapelą. Kai visi įvaldėme po instrumentą – ją įgyvendino. Mamytė buvo Jankauskų kapelos būgnininkė. Grojome įvairiuose renginiuose, šventėse. Smagu būdavo“, – prisimena savo pirmąją koncertinę patirtį R. Černeckienė.
Matyt tos sėkmės pastūmėta, 1972 metais Rūta įstojo į Klaipėdos valstybinę konservatoriją studijuoti choro dirigavimo specialybės. Tik prasidėjus studijoms suprato, kur patekusi, – visi kiti bendramoksliai jau buvo baigę muzikos mokyklas. „Nežinau, apie ką aš savamokslė tada galvojau. Iš kur tokia drąsi kvailutė buvau. Šiandieniniu protu jau nebedrįsčiau šio žingsnio pakartoti. Bet viskas baigėsi gerai. Labai sunkūs buvo tik pirmieji du kursai, vėliau „persilaužiau“ ir sėkmingai baigiau mokslus“– prisimena studijų metus plungiškė.
Visas gyvenimas – tarnystė gimtajam kraštui
Įgijusi diplomą, jauna specialistė parvažiavo dirbti į savo gimtąjį rajoną. 1976–1996 metais buvo Plungės rajoninių kultūros namų direktorė. Tuo pačiu dirbo muzikos mokytoja Kantaučių ir Plungės 1-ojoje vidurinėje mokyklose, muzikos vadove vaikų lopšelyje-darželyje. Energija liejosi per kraštus! Rūta suspėjo visur… Buvo ir „Linų audiniai“ fabriko choro dirigentė, paruošusi kolektyvą respublikinėms, zoninėms ir rajoninėms dainų šventėms. Taip pat vadovavo Plungės kultūros namų šokių ir dainų ansamblio „Suvartukas“ vokalinei grupei. Karjeros kelyje – ir vadovavimas dabar jau išsiskirsčiusiam Plungės tremtinių ir politinių kalinių chorui „Tėvynės ilgesys“, ir mūsų jau anksčiau minėtos veiklos – vargonininkė Kantaučių, Plungės ir Stalgėnų bažnyčiose, kolektyvų „Žirginėliai“ akompaniatorė, o neseniai jos, kaip akompaniatorės, pagalbos prireikė ir tautinių šokių ir dainų ansambliui „Suvartukas“.
Už visą šią veiklą – tikrųjų vertybių iškėlimą ir puoselėjimą, už bendruomenės vienijimą, atsidavimą kultūrai ir gimtojo krašto žmonėms, kaip jau minėjome, Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis atsidėkojo R. Černeckienei nominacija „Už tarnystę“. Pati nominantė kukli: „Esu savo srityje vidutinybė, tik labai stengiuosi dirbti iš širdies. Man patinka būti tarp dainuojančių, šokančių, kuriančių žmonių, kur sklando ypatinga aura. Ir vaikai, lankantys meno kolektyvus, auga kitokie – geresni, pagarbesni, jaučiantys muziką, suprantantys žodžio reikšmę. Žinojimas, kad į jų širdeles ir aš per muziką galėjau įdėti gėrio ir grožio pajautimą, ir yra tikroji motyvacija dirbti geriausiai kaip gali“.
Pailsi ravėdama lysves
Aktyviems žmonėms kartais būtina sustoti, nors trumpam ištrūkti iš darbų sūkurio, kažkur nuleisti energijos perteklių. R. Černeckienė atsipalaiduoja dirbdama žemę. „Myliu gėles. Lysvių kasimas, gėlių sodinimas, darželių ravėjimas – didžiausias malonumas. Būdama jauna labai mėgdavau megzti. Kai sūnus buvo mažas, net tik megztinius, kelnes, kojines, bet ir striukes pati jam numegzdavau. Dabar jau virbalų į rankas nebepaimu“, – pasakoja apie pomėgius plungiškė.
Vis dažniau susimasto apie ramybę ir taiką
Nominantė ne tik kultūros darbuotoja, bet ir mama, močiutė. Moteris prisipažįsta, kad augančiam sūnui negalėjo skirti daug laiko ir dėmesio. „Kartais Tomas pajuokauja, kad pats savarankiškai užaugo, bet tuoj priduria, kad vaikystėje jam nieko netrūko“, – sako moteris.
Matydama augančius anūkus, Rūta svajoja, kad Rokas ir Lukas, o taip pat ir jų tėveliai, būtų sveiki. Kad neužmirštų močiutės, ją dažnai aplankytų. Neslepia vis dažniau susimąstanti apie ramybę ir taiką. „Ir sau, ir savo artimiesiems, ir visiems kitiems žmonėms labiausiai norėčiau palinkėti ramybės ir taikos, kad kiekvienas ją rastume savo širdyje“, – tokiais prasmingais ir gražias žodžiais užbaigėme pažintį su nepailstančia kultūros barų darbuotoja R. Černeckiene.
