Mokytis, pasirodo, tikrai niekada nevėlu. Kaip ir suprasti, kas gyvenime tave daro laimingą. Plungės specialiojo ugdymo centre dirbanti Santa Norbutė ilgą laiką tikėjo, jog darbas finansų srityje jai pats tinkamiausias. Buvo ji ir labai rimta bankininkė, gerą dešimtmetį lyg vijurkas sukosi viešųjų pirkimų srityje. Tačiau šiandien ji – mokytoja. Pasak Santos, tai ypatingas darbas, kurį dirbdama jaučiasi pagaliau atradusi save.
Šiandien minime Tarptautinę mokytojų dieną. Ta proga kviečiame susipažinti su šia pedagoge, kurios profesinis kelias mokykloje galbūt ir neilgas, tačiau meilė savo darbui, vaikams – neišmatuojama. „Jaučiu, kad esu savo rogėse“, – apie pasirinkimą dirbti pedagoginį darbą sakė S. Norbutė.
36-erių Santa mokytojo profesiją „matuojasi“ dar gana neseniai: oficialiai ši Rugsėjo 1-oji jai buvo pirmoji kaip pedagogei. Nors mokyklos gyvenimas tikrai nėra svetimas – dirbo ir viešųjų pirkimų specialiste, ir mokytojo padėjėja. „Kol studijavau universitete, pati pasisiūliau padirbėti padėjėja, kadangi tai leido dar labiau pamatyti, suvokti, ką reiškia mokytojo darbas“, – prisiminė pašnekovė.
Santa – specialioji pedagogė ir logopedė. Iš finansų srities persikvalifikuoti į ugdomąją veiklą sudėtinga nebuvo. „Labai drąsino buvęs mūsų mokyklos direktorius Rimantas Gentvilas. Pasitikėjimo suteikė ir kolegės, raginusios nebijoti tapti mokytoja“, – kalbėjo moteris.
Plungės specialiojo ugdymo centre S. Norbutė dirba jau dešimt metų. Kaip minėta, prie įstaigos administracijos prisijungė kaip viešųjų pirkimų specialistė. Tiesa, ir šiuo metu šias pareigas dar tenka eiti, tačiau kur kas mažesniu krūviu. Dabar jos pagrindinis darbas – mokyti vaikus.
– Santa, kodėl nusprendėte, kad norite būti mokytoja?
– Šiandien gyvename skubančiame, bėgančiame pasaulyje, pertekliaus amžiuje. Ir kai vieną dieną susimąstai, kur bėgi, ar tu laimingas – kyla daug klausimų. Tada supranti, kad kažką dirbi, turi geras darbo sąlygas, bet kaip žmogus esi viduje… negyvas. Dešimt metų dirbdama šioje mokykloje matydavau čia ugdomus vaikus. Po truputį pradėjo kilti mintis, kad norėčiau jiems padėti, būti su jais. Nes darbas mūsų mokykloje – tai ne tik darbas, tai pagalba, atjauta, tai rūpestis, tai milijonas apkabinimų ir apsikabinimų per dieną… Čia yra darbas, čia esi žmogus gyvas.
Užduokime sau klausimą, kiek pas mus yra likę atjautos kitam žmogui, galbūt kitokiam žmogui? Ką gero nuveikėme dėl kito žmogaus šiandien? Darbas specialiąja pedagoge leidžia prisiliesti kasdien prie tokio vaiko, kuriam ypač reikia padėti, juo rūpintis. Matau savo ir savo kolegų darbo prasmę.
– Jūsų darbas turbūt nelengvas? Ar nebuvo minčių, jog su finansais dirbti paprasčiau?
– Aš daugiausia dirbu su autistais vaikais. Pirmiausia noriu pasakyti, kad vaikai, turintys negalią, yra lygiai tokie pat kaip ir kiti vaikai. Jie taip pat nori gyventi aktyvų gyvenimą, bendrauti, žaisti, eiti į mokyklą, atrasti ką nors naujo. Mūsų centre mokosi mokiniai, turintys skirtingų lygių intelekto sutrikimų ir kompleksinių negalių. Mes, mokytojai, esame tam, kad palengvintume šeimai dabartį ir ateitį. Tikslas yra, kad vaikas taptų kuo savarankiškesnis ateityje. Tėvams yra didelis krūvis, didelė trauma dėl vaiko negalios. Tai yra išbandymas visai šeimai, bet tėveliai turi nepamiršti, kad jų vaikai yra ypatingi ir šeimos su neįgaliais vaikais išskirtinės ir vertos visų mūsų pagarbos.
Mūsų darbas – ne tik mokyti vaikus. Vyksta nuolatinis bendradarbiavimas su tėvais. Ką pasiekiame mokykloje, bandome išlaikyti tęstinumą namuose. Ir po žingsnelį siekiame tikslo.
Patikėsite ar ne, bet darbas su neįgaliais žmonėmis mane pačią daro geresnę. Mano neigiamas savybes mano mokinukai slopina, o teigiamas – pastiprina. Labiausiai įkvepia, kai matai savo ugdytinius laimingus, kai kas nors jiems po ilgų bandymų pavyksta, kai net ir po mažytį žingsnelį jie tampa savarankiškesni. Įdomu tai, jog savo darbe su mokiniais tampame draugais, nes mūsų vaikams ypač svarbus draugiškas apsikabinimas, dėmesys, akių kontaktas.
Dirbdama mokytojo darbą atradau save ir tikrai niekada nesigailėjau dėl tokio savo sprendimo.
– Ar tiesa, kad naują profesinį kelią žymėjo ir dar vienas malonus įvykis – buvote pakviesta į priėmimą prezidentūroje?
– Taip, Rugsėjo 1-osios išvakarėse buvau pakviesta į susitikimą su Prezidentu Gitanu Nausėda ir pirmąja ponia Diana Nausėdiene. Čia buvo susirinkę mokytojai, kuriems ši Mokslo ir žinių šventė buvo jų pedagoginės karjeros pradžia. Su įsidarbinusiais jaunaisiais mokytojais Prezidentas kalbėjosi apie laukiančius iššūkius, domėjosi, kokios yra naujųjų pedagogų nuotaikos ir lūkesčiai, dėkojo už teisingą pasirinkimą. Palinkėjo pamatyti ne tik klasę, bet ir konkretų vaiką su visais jo ypatumais ir stiprybėmis. Šalies vadovas sakė norintis, kad naujieji mokytojai būtų ne tik motyvuoti dirbti ir likti mokyklose, bet ir neprarastų tikėjimo, sulauktų palaikymo.
Galiu pasakyti, kad motyvacijos man netrūksta. Džiaugiuosi ne tik savo darbu, bet ir puikiomis kolegėmis, kurios man yra gero mokytojo pavyzdys. Tikrai žinau, kad ateityje sieksiu dar gilinti žinias, nes po intensyvių studijų dabar lyg ir kažko trūksta.
– Minime Mokytojų dieną. Tradicinis klausimas – ko ta proga linkėtumėte sau ir kolegoms?
– Norėtųsi palinkėti niekada nepamiršti, kad Mokytojas yra tas, kuris, užuot vertęs, išlaisvina, kuris ne tempia, o kelia, ne spaudžia, bet formuoja, ne liepia, o moko, ne reikalauja, bet klausia. Jis kartu su vaiku yra išgyvenantis daugybę įkvepiančių akimirkų, turintis galimybę stebėti vaiko gyvenimą. Būkime tiesiog gerais mokytojais, kurie gerbiame vienas kitą, gerbiame vaiko poreikius, tikime jo galimybėmis.
– Dėkoju už pokalbį.
