Praėjusių metų rudenį, po Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimo, jog konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos institucijos, Lietuvoje vėl kilo diskusijos dėl šeimos sąvokos.
Spalio 25-ąją Lietuvos vyskupai išplatino pareiškimą, kuriame sakoma: „Visuotinė žmonijos patirtis liudija, kad santuoka yra vienas iš svarbiausių bendruomeninių institutų, užtikrinančių socialinę darną ir tęstinumą. Būdama asmeniniu moraliniu įsipareigojimu, santuoka sukuria prielaidas sutuoktinių, jų vaikų, artimųjų, visos visuomenės gerovei. Apsispręsdami susituokti, asmenys kuria pasitikėjimu ir atsakomybe grįstų santykių aplinką, kuri geriausiai atitinka kiekvieno vaiko prigimtinius poreikius augti įsipareigojusių bei mylinčių tėčio ir mamos šeimoje. Tokia pamatinius prigimtinius žmogaus poreikius atitinkanti šeima yra tikrasis visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė išreiškia rūpestį savo ateitimi, saugodama ir globodama asmenis, kurie, sudarydami santuoką, viešai paskelbia, jog drąsiai prisiima iš šeimos kylančias teisines bei moralines pareigas.
Konstituciniam Teismui dirbtinai atskyrus konstitucinę šeimos sampratą nuo konstitucinio santuokos, kuri sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, instituto, nebeliko teisinių barjerų, užkardančių tos pačios lyties asmenų sąjungas prilyginti šeimai. Tai kelia pavojų, jog prigimtinė vaikų teisė turėti tėvą ir motiną nebebus deramai apsaugota, o šeimos, kaip prigimtinės bendruomenės, reikšmė taps vis labiau menkinama.
Su dideliu rūpesčiu stebime, kaip aukščiausia teisminė institucija, kuriai pavesta saugoti valstybės pamatus visų ją kuriančių žmonių labui, savo sprendimu išprovokavo didelį visuomenės susipriešinimą. Savo malda palaikome tuos, kurie yra pagrįstai įskaudinti, teismui lengva ranka nuvertinus jų daugelį metų tesėtus įsipareigojimus, taip pat jaunimą, puoselėjantį svajones apie šeimos pašaukimą, iškilmingą priesaiką Dievo ir žmonių akivaizdoje“.
Kaip atsakas į Konstitucinio Teismo sprendimą lapkričio 28 d. Kaune vyko tradicinių krikščioniškų bažnyčių Lietuvoje – katalikų, stačiatikių, evangelikų liuteronų – iniciatyva organizuota ekumeninė konferencija tema „Šeima – Bažnyčios ir valstybės pamatas“.
Pasak Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, ši ekumeninė konferencija parodo, kad visoms krikščioniškoms bažnyčioms Lietuvoje rūpi šeima. Jos vieningai sutaria, kad šeimos institucija yra be galo svarbi ne tik bažnyčiai, bet ir valstybei, visai visuomenei, be to, šeima yra neatskiriama nuo santuokos.
Konferencijos metu priimtame komunikate „Santuokos ir šeimos ryšys – istorinis bei visuotinis“, kurį pasirašė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupijos metropolitas Sigitas Tamkevičius, stačiatikių bažnyčios Vilniaus ir visos Lietuvos arkivyskupas Inokentijus bei Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas dr. Mindaugas Sabutis, pabrėžiama: „Mes, kiekvienas iš savo skirtingų teologinių perspektyvų ir tradicijų, suprantame santuoką kaip vyro ir moters laisvos valios sąjungą, kuri yra šeimos pamatas. Tik tokia šeima yra pamatinė bendruomenė, iš kurios išaugo tauta, valstybė ir kuria jos laikosi. Bendras santuokos suvokimas nėra išskirtinai religinis. Jis yra bendras visuomenėms ir kultūroms visame pasaulyje visais laikais.
Santuoka, kaip viso gyvenimo sutartis tarp vyro ir moters, yra seniausia institucija, senesnė už visas žinomas demokratines ir parlamentines valdymo formas bei teisines sistemas. Ji yra kur kas universalesnė ir priimtinesnė, nei bet kuris kada nors paskelbtas kodeksas. Santuoka nėra įprastas teisinis konstruktas. Ji – pirmapradė institucija, kurią teisė pripažino, bet nesukūrė.
(……) Kad šeima tikrai būtų tautos stiprybės lopšys ir valstybės pamatas, ji turi būti kuriama ir palaikoma pagal tam tikrus dėsnius. Šie dėsniai kyla iš paties santuokos ryšio. Santuoka, iš esmės būdama meilės ryšys, reikalauja pastovumo, nes pačios meilės prigimtyje glūdi amžinumas. Tik meilėje, kuri priešinga laikinumui, kuriamas tobuliausias asmenų santykis. Meilė yra asmeninis įsipareigojimas ir visiškas, laisvas atsidavimas, apimantis ne vien laisvą asmens iniciatyvą, bet ir pareigos dimensiją, – jame meilės pasidalijimas su sutuoktiniu ir gyvybės perdavimas sudaro visumą. Tokia meile grįsta santuoka tampa asmens brandumo įrodymu, nes tik brandūs asmenys geba įsipareigoti ir kurti tvirtą šeimą, bendruomenę ir valstybę“.
Komunikate taip pat pabrėžiama, kad santuoka visų pirma yra orientuota į bendrąjį gėrį, o ne tik į asmens teises, o vaiko gerovė turi būti aukščiau nei suaugusiųjų neatsakingos laisvės siekiai. Santuokos atskyrimas nuo šeimos sąvokos yra tūkstantmetės žmonijos istorijos ir patirties ignoravimas.
Komunikatas baigiamas prašymu iš naujo apgalvoti Konstitucinio teismo sprendimą, pabrėžiant santuokos svarbą, ir kartu dirbti, kad teisėje ir viešajame gyvenime istorinis bei visuotinis santuokos ir šeimos ryšys būtų atkurtas, atspindint unikalią ir esminę jos prigimtį.
