Prieš kurį laiką rašėme apie išskirtinį įvykį Šarnelėje: buvo atidengtas stulpelis, ženklinantis Pasaulio tautų teisuolių atminimą, ir surengtos tokio paties pavadinimo suteikimo gatvei iškilmės. Tokia gatvė – vienintelė Lietuvoje, ir jos reikšmė – istorinė, žyminti žmonių neabejingumą, vienybę ir pasiaukojimą gelbstint kitų gyvybes. Būtent šioje gatvėje kažkada gyveno Bronislava ir Juozas Straupiai – vieni iš tų, kuriems Izraelio valstybė suteikė garbingą Pasaulio tautų teisuolių vardą už holokausto aukų gelbėjimą. Būtent Straupių dėka per Antrąjį pasaulinį karą devynios žydų šeimos (26 žmonės) išvengė mirties.
Izra Blataitė – viena iš B. ir J. Straupių išgelbėtų žydų, pati mažiausia, gimusi šarneliškių ūkyje, slaptame po vištide įrengtame bunkeryje. Šiandien jai 79 metai. Į Šarnelę Izra atvyksta iš Izraelio, kur šiuo metu gyvena. Buvo ji ir Pasaulio Tautų Teisuolių gatvės atidengimo iškilmėse.
Skaitytojų dėmesiui – Izros šeimos ir kitų žydų išgelbėjimo istorija, kurią prieš keletą metų laikraščio „Pajūrio
naujienos“ žurnalistams papasakojo viena iš Straupių dukterų Šventojoje gyvenanti Birutė Jereminienė. Beje, ir pati Birutė 2019 metais Prezidento Gitano Nausėdos buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už tai, kad būdama vienuolikos metų prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Pirmuosius priglobė namuose
Prisiminimuose B. Jereminienė atkūrė įvykius per nacių okupaciją Šarnelės kaime, šalia Žemaičių Kalvarijos, kur poeto Vytauto Mačernio gimtinės pašonėje 80 hektarų ūkį valdė jos šeima. Birutės motina Bronislava Straupienė ir Vytauto tėvas buvo pusseserė ir pusbrolis.
Karo pradžioje sužinojęs, kad Telšių gete, kuris buvo įkurdintas prie Masčio ežero, naikinami žmonės, Juozas Straupis nuvyko iš tolo jį patyrinėti – pamatė nuotekų šulinio dangtį. Už spygliuotos vielos tvoros tyliai pašaukęs tris jaunuolius, pasakė pažiūrėti, ar gete nėra tokių pat šulinių. Susitarė naktį susitikti. Nuropojo dvokiančiu vamzdžiu ligi jų – suprato suradęs „gyvybės kelią“, ir, neišlipęs iš šulinio, prisakė kitą naktį būti pasirengusiems. Namus pasiekė auštant, papasakojo pačiai ir „babūnėlei“ – šios pritarė, kad žmones reikia gelbėti.
Kitą naktį pasikinkė į vežimą arklį ir išvažiavo. Sutartą valandą nukėlė šulinio dangtį – po kurio laiko pasirodė jaunas vyras, jo sesuo ir draugė. Tėvas skubėjo užstumti dangtį, bet iš šulinio pasigirdo maldaujamas balsas nepalikti – dar išlindo vyras ir dvi moterys.
„Tėvas stvėrėsi už galvos – namo žadėjo parvežti tris, o dabar jau buvo šešiese. Bet nebuvo laiko ilgai svarstyti, reikėjo skubėti – suguldė į vežimą „lyg silkes bačkoje“ ir pargabeno namo. Nuo tos akimirkos šeši žmonės ne tik per okupaciją, bet ir visą gyvenimą tapo mūsų šeimos nariais. Tai Dovydas Kaplanas, gydytojas iš Varnių, bei studentės Vanda ir jo sesuo Manė, o dar trys įsiprašę – sutuoktiniai Blatai, abu taip pat gydytojai, beje, Blatienė tada buvo nėščia, ir jos motina Todosienė“, – pasakojo šventojiškė.
Saugojo didžiąją paslaptį
„Kai parvežė tuos žmones, atsimenu, buvo žiema. Vidurnaktį atsibudusi išgirdau kuždesį – kalbėjosi kitaip negu šeimynykščiai. Pasidarė įdomu: išlipau iš lovos ir atidariau duris – stojo mirtina tyla. Tėvai aiškino, kad pasiklydo pakeleiviai, ir prisakė niekam nepasakoti“, – prisiminė B. Jereminienė.
Bet namuose ėmė dėtis keisti dalykai – naktį Birutė girdėdavo žingsnius, keistus garsus. Tėvai žydus slėpė bunkeryje, įrengtame klėtyje, po vištide, o paslapčiomis nuo šeimynos naktimis tėvas kasė slėptuvę name po alkieriumi – miegamuoju. Tą žiemą tėvas atrodė labai išsekęs: dieną dirbdavo ūkio darbus, o naktimis kasė slėptuvę.
Vėliau paaiškėjo, jog su kitais giminaičiais ir kaimo vyrais jis vis grįždavo į getą ir į miške įrengtą slaptą žeminę parvežė dar 20 išgelbėtų žmonių.
Motina atleido mergą ir pati ėmėsi virti didžiausius puodus pietums, kas savaitę iškepdavo po 12 kepalų duonos. Ir tik gerokai vėliau Birutė sužinojo didžiąją šeimos paslaptį.
„Vieną rytą po pusryčių pasekiau: žiūriu – mama į dubenį deda pusmarškonę košę, pripila puodynę rūgusio pieno, paima šaukštus. Viską sudėjo į rėtį, kuriuo nešdavo vištoms lesalą, po prijuoste paslėpė duonos ir išskubėjo. „O kam vištoms šaukštai?“ – prirėmiau mamą vištininke prie sienos. Ši pasisodino, viską papasakojo ir prisaikdino – jei kas sužinos, pražūsime visi. Neleido sakyti ir mažesniems – broliui Juozui ir seseriai Jadvygai“, – pasakojo Birutė.
Išgelbėti žydai slėpėsi po alkieriumi ir, tik pavojui užėjus, būdavo išvedami į bunkerį po vištų laktomis.
„Ši tėvo sumanyta slėptuvė 1942 metų vasarą išgelbėjo nuo gestapininkų ir rudmarškinių, kurie naršė visus namus ieškodami slepiamų žydų, bet juos suerzino vištininko smarvė ir mėšlas. Paskui jie žolėje trynėsi savo blizgančius aulinius.
Buvo gerų žmonių ir iš valdžios tėvui pranešdavo – Juozai, susitvarkyk. Tai reiškė, kad reikia būti budriems. O sykį, norėdami pamaloninti okupantų valdininkus, tėvai sugalvojo surengti jiems Kalėdų „balių“ – žydės minkė, kepė pyragus, visokius gardumynus. Svečiai ligi paryčių vaišinosi tame pačiame alkieriuje, kur po grindimis lyg pelės po šluota sėdėjo įnamiai“, – tragikomiškus įvykius atsiminė moteris.
Mergaičių gelbėjimo istorijos
„Atsimenu, kaip sykį „babūnėlė“ su mama, abi ne veiduose, kaitė didžiulius katilus vandens. Keista, pagalvojau, gyvulius girdydavo nešildytu „prūdo“ vandeniu. Mama ir „babūnėlė“ vis bėgiojo į vištininką. Vakare alkieriuje ilgai negeso šviesa – išgirdau, kad gimė labai daili mergelė. Motina aimanavo, o tėvas sugalvojo išeitį – nunešti kūdikį daugiavaikei Stulpinų šeimai (šarneliškiai Bronislovas ir Ona Stulpinai taip pat vėliau pagerbti Pasaulio tautų teisuolių vardu – red. past.). Padėjo prie durų, o pats pasislėpęs už namo kampo laukė. Išgirdęs kūdikio verksmą, tarpduryje su lempa pasirodė Stulpinas. Kitądien priešpiet jis atvyko pas tėvus ir papasakojo nakties įvykį, – abu tėvai jį ėmę raminti ir pasižadėję būti pamestinukės krikštatėviais“, – pasakojo Birutė. Pasak jos, tėvai visąlaik rūpinęsi šia mergaite ir šelpę Stulpinų šeimą. Taip 1942-ųjų žiemą vištidės bunkeryje gimė Izra Blataitė.
B. Jereminienės tėvas išgelbėjo ir kitą Blatų dukterį Libą, kurią ligi geto jie buvo spėję atiduoti Telšiuose gyvenančiai Dausienei. „Sužinojęs, kad Dausienė su mergaite uždarytos kalėjime, tėvas sukūrė planą, kaip išgelbėti mergaitę“, – šventojiškė prisiminė, kaip jos tėvas pasidarė didelį lagaminą su skylutėmis. Iš pradžių ji nesuprato, kam.
Birutės tėvas paprašė motinos, kad ši išvirtų stiprios aguonų arbatos, pripiltų didžiąją pūslę naminukės, o į lagaminą pridėtų kumpio, lašinių, dešrų, sūrių, sviesto, ir pasikinkęs arklį išvažiavo. Per pažįstamą susitiko su kalėjimo viršininku. Šis sutiko išlaisvinti mergaitę, tik sakė, jog rizikinga nešti per gestapo sargybą. Tėvas pats tuo pasirūpino: prižiūrėtoją privaišino taip, kad jis „smigo“, o Dausienei liepė sugirdyti vaikui aguonų nuovirą, kad kietai miegotų. Tuomet miegančią mergaitę įsodino į lagaminą ir išėjo, – sargybiniai nestabdė. O Dausienei buvo liepta padaryti lėlę iš skudurų ir vaidinti, kad Libutė numirė.
Tapo labai artimi
Per ketverius okupacijos metus įnamiai Birutės šeimai tapo labai artimais žmonėmis. „Moterys gražiai megzdavo: mane papuošė lininėmis palaidinėmis, kostiumėliu, o vyrai drožinėdavo. Dovydas buvo išdrožęs vežimėlį lėlei, peteliškę su judančiais sparneliais. Blato visąlaik bijojau, jis man nepatiko – atrodė rūstus. Tėtis parūpindavo jiems laikraščių. Blatų senolę naktimis įkeldavo nakvoti į kambarį, o durys į slėptuvę būdavo atviros, kad įeitų oro. Sykį naktį ėjau pas senolę į lovą ir įlėkiau į slėptuvę“, – prisiminė šventojiškė.
Kai į Žemaičių Kalvariją įžengė pirmieji rusų kareiviai, miestelyje sprogo tik keli sviediniai, atskrieję iš Sedos pusės. Tačiau karo pabaiga buvo pažymėta skaudžia netektimi – vienas tų sviedinių buvo lemtingas poetui V. Mačerniui: skeveldra pataikė į jį, besirengiantį bėgti. Sukniubęs vežime jis įvažiavo į draugo kiemą.
„Kai Žemaičių Kalvarijoje įsikūrė kareivių dalinys, žydai gavo laikinus dokumentus ir vėl tapo laisvais žmonėmis“, – sakė B. Jereminienė.
Jų slėptuvėje gyvenę Dovydas Kaplanas ir Vanda vėliau susituokė. Jiems gimė duktė Lilė. Ištekėjusi ji tapo Kuzminskiene ir dirba Kauno universitetinėse klinikose. Išgelbėtos Blatų dukterys Izra ir Liba gyvena Izraelyje. Su jomis Birutės šeima bendrauja ligi šiolei. Laisvėje Blatams dar gimė trečioji duktė Arutė – ji taip pat gyvena Izraelyje.
Izra – garbės pilietė
Bunkeryje po vištide Straupių ūkyje gimusi I. Blataitė šiandien skaičiuoja 79-erius gyvenimo metus. Savo gimimo istoriją ji puikiai žino, kalbėti apie tai visada nelengva, jautru. Nors gyvena Izraelyje, tačiau Šarnelės nepamiršo. Izrai suteiktas ir Šarnelės kaimo garbės pilietės vardas.
Lapkričio mėnesį lankydamasi Šarnelėje ji kalbėjo: „Nėra žodžių apsakyti, kaip jaučiuosi būdama čia. Po viso šito, ką išgyvenau, stengiuosi auklėti savo vaikus, o jie savo vaikus, būti gerais žmonėmis. Šventas atminimas mūsų gelbėtojams.“
Beje, savo dėkingumą moteris išreiškė pakviesdama Šarnelės bendruomenės jaunimą pas save į svečius Izraelyje. „Jūs visada esate laukiami mano namuose“, – šarneliškiams sakė viešnia.
