Žmogaus kelias į tikėjimą prasideda jo krikštu ir baigiasi palydint į amžinojo poilsio vietą. Retai kuris domisi savo gimtojo krašto šventovėmis, jose saugomais istorijos lobiais. Daugelis žemaičių Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčią įvardija kaip gražiausią Žemaitijoje. Ir, ko gero, ne veltui. Iš Šateikių kilęs istorikas Imantas Tamošauskas surinko nemažai įdomių faktų apie šią šventovę ir jos prieigas.
Bažnyčia
Pirmoji Šateikių bažnyčia, pastatyta 1776-aisiais, buvo medinė. Ji stovėjo dabartinės Šv. evangelisto Morkaus bažnyčios vietoje. 1794 m. jai dovanoti du margai žemės. Apie šiuos maldos namus rašė vyskupas Motiejus Valančius apysakoje „Palangos Juzė“.
Šateikių bažnyčioje krikštyta rašytoja Žemaitė. Ji rašė, kad 1862 m. vyskupo M. Valančiaus prašymu Šateikių savininkas grafas Pranciškus Pliateris pradėjo perstatyti medinę bažnyčią į mūrinę. Tai grafui atsiėjo apie 11 tūkstančius auksinų. 1864-ųjų vasarą, po sukilimo, gubernijos valdyba uždraudė tęsti statybas, tačiau P. Pliateris iš Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo išsirūpino leidimą tęsti darbus.
Dabartiniai maldos namai baigti statyti 1875-aisiais. Pasak vietinių gyventojų, plytos buvo daromos ant Gimbuto kalno. Jų pagaminta tiksliai kiek reikėjo, nei daugiau, nei mažiau. Statant neišvengta broko. 1889 m. bažnyčios aprašymuose minima, kad Šateikių šventovė puikiai atrodo ir gerai prižiūrima, tiktai vienoje pastato sienoje nuolat laikosi drėgmė. P. Pliaterio sūnus Vladislovas jos remontui skyrė 12 tūkstančių rublių savo lėšų. Tiesa, parapijos teisės bažnyčiai suteiktos tik 1926-aisiais.
Šventovės vidus dabartinį vaizdą įgavo vėliau – altoriaus paveikslas „Marija su kūdikėliu“ nutapytas 1878 m. Parapijos salė pastatyta 1935-aisiais, klebonija – 1945-aisiais.
Sklandė legenda, kad bažnyčią ir Šateikių dvaro ponų namą jungia slaptas požeminis tunelis, kuriuo grafai Pliateriai patekdavo į bažnyčią, o 1940 m. bėgdami nuo Raudonosios armijos jame paliko vertingą lobį. Nors archeologas Kęstutis Katalynas slapto tunelio galimybę neigia, šateikiškiai senoliai tvirtina, kad jis tikrai buvo.
Šateikių bažnyčia ne kartą kentėjo per įvairius karus. 1915 m. į Lietuvą įsiveržę vokiečiai išsivežė tris jos varpus. Vienas varpas buvo rastas Varniuose, tačiau negrąžintas. Dabar maldos namų bokšte ant metalinių sijų kabo du varpai. Vienas nulietas 1777 m., o kitas – 1927 m. Bochume (Vokietija). Vitražus sunaikino 1945-aisiais per Velykas įsiveržę raudonarmiečiai. 2002 m. vitražai restauruoti.
Šioje šventovėje 1889–1897 m. dirbo kunigas knygnešys Juozapas Viksva. Jis Šateikiuose platino lietuvišką spaudą.
1901 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje susituokė kompozitorius, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir rašytoja Sofija Kymantaitė.
Kryžiai
Netoli Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčios tvoros vartų stovi kryžius su užrašu „O crux ave, spec unica“, reiškiantis „Garbinkite kryžių, mūsų vienintelę viltį“. Jis pastatytas apie 1875-uosius kartu su maldos namais.
Šventovės kieme stovi ir du kryžiaus formos, lenkų kalba užrašyti, sunkiai įskaitomi paminklai. Spėjama, kad ten palaidoti remontuojant bažnyčią žuvę darbininkai.
Broel-Pliaterių šeimos kapavietė
Buvusių Šateikių dvaro savininkų kapavietė stovi Šv. evangelisto Morkaus bažnyčios šventoriuje. Anot šateikiškės Justinos Narmontienės, kapas buvo atidarytas sovietmečiu, prie jo susirinko lietuvių ir lenkų istorikai, tačiau žmonių neprileido.
Ant paminklo minimi devyni Broel-Pliaterių atstovai:
Juzefas Konstantinas (1758 m. vasario 24 d.–1840 m. sausio 10 d.) – Petronėlės Nagurskos, palaidotos greta Broel-Pliaterių kapavietės, sūnus. Ketverių metų seimo narys, Telšių maršalka. 1779 m. Vilniaus kolegijos pijaras. Žinoma, kad 1791 m. jau gyveno Šateikiuose. Šeimos nesukūrė. Mirė ir buvo palaidotas Šateikiuose.
Pranciškus Steponas Juozapas (1798 m. spalio 5 d.–1867 m. sausio 15 d.). Mokėsi Kražių gimnazijoje, paskui – Vilniaus universitete. Paveldėjo Šateikių, Vilkėno ir kelis kitus dvarus. Šateikiuose 1862 m. pradėjo bažnyčios statybas.
Kazimiera Kolovrata de Raes (1817(8?) m. spalio 23 d.–1893 m. spalio 3 d.) – Pranciškaus Pliaterio žmona. Susituokė 1840 m. Prancūzų kilmės grafaitė, Abromavičių dvaro (Elektrėnai) valdytoja. Mirė Šateikiuose.
Alina Pranciška Kazimiera (1841 m. birželio 21 d.–1884 m. balandžio 26 d.) – Pranciškaus ir Kazimieros Broel-Pliaterių dukra. Mirė Karaliaučiuje.
Aleksandras Konstantinas Mykolas (1854 m. balandžio 9 d.–1854 m. birželio 16 d.). Mirė Šateikiuose.
Marija (1882 m. spalio 10 d.–1883 m. sausio 26 d.). Gali būti Aleksandra Marija, Vladislovo Vilhelmo Jurgio dukra.
Vladislovas Vilhelmas Jurgis (1843 m. rugpjūčio 28 d.–1909 m. balandžio 23 d.) – Pranciškaus ir Kazimieros Pliaterių sūnus.
Aleksandra (1857 m. rugpjūčio 23 d.–1910 m. kovo 28 d.). Gali būti Vladislovo Vilhelmo Jurgio žmona Aleksandra Dlušč Sobanska.
Olga Antanina Sholastika (1853 m. vasario 10 d.–1904 m. balandžio 29 d.). Pranciškaus ir Kazimieros Pliaterių dukra.
Jau minėtos Petronėlės Nagurskos Pliater-Ostojos kapas yra šalia Broel-Pliaterių kapavietės. Gimė 1720 m. Kilusi iš Ostojų giminės, kuri buvo paplitusi ATR, Vengrijoje, Prūsijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Apie 1740 m. susituokė su Vilhelmu Jonu Broel-Pliateriu. Mirė Šateikiuose 1790 m. Ji yra Pranciškaus Stepono Juzefo Pliaterio, Šateikiuose pastačiusio bažnyčią, senelė.
Paminklas turi įdomią istoriją: anksčiau ant jo buvo uždėtas Šateikių bažnyčios architekto Tišeckio galvos profilis. Sovietmečiu profilis buvo sudaužytas ir perduotas kunigui. Kaip vyro architekto galvos statula atsidūrė ant Pranciškaus Pliaterio senelės paminklo, nėra žinoma.
Parengta pagal istoriko Imanto TAMOŠAUSKO
pateiktą inf.
