Jau daugiau kaip mėnuo prabėgo nuo popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje, tačiau žmonių, tiek mačiusių iš arčiau Šventąjį Tėvą, tiek žiūrėjusių per televiziją susitikimus su juo, atmintyje tebėra gyvos pontifiko apsilankymo akimirkos. Apie šį reikšmingą mūsų šaliai įvykį ir kitais sielovados klausimais kalbėjomės su Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu kunigu Vytautu Gedvainiu.
– Gerbiamas klebone dekane, vis dar gyvename popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje džiaugsmu. Ką visai šaliai ir Jums asmeniškai paliko šis apsilankymas, kuo jis praturtino kiekvieną iš mūsų?
– Kiekvienas iš popiežiaus burnos išėjęs žodis – tai Dievo sėklelės, kurios skirtos ir giliai tikinčiajam, ir tradiciniam katalikui, ir abejojančiajam. Ta gautoji sėklelė kiekvieną iš mūsų praturtino ir nustebino. Mane asmeniškai labai palietė tai, kad Katalikų Bažnyčios galva atkreipė dėmesį į užmirštą labai paprastą popiežiaus Leono XIII sukurtą Šv. Arkangelo Mykolo maldelę (ji sukurta 1884-aisiais): „Šventasis Arkangele Mykolai, gink mus kovoje ir saugok nuo velnio niekšybės ir žabangų. Nuolankiai meldžiame, kad Dievas jį sutramdytų, o tu, dangaus galybių Kunigaikšti, šėtoną ir visas piktąsias dvasias, kurios pasaulyje tyko pražudyti sielas, Dievo galybe nugramzdink į pragarą. Amen.“ Atrodo, kad maldeles kalbėti – tik pamaldžių močiučių ir „diedukų“ reikalas. Tačiau popiežius, žvelgdamas į šių dienų situaciją, mus visus kviečia melstis. Šis, spalio, mėnuo – Marijos mėnuo. Mes, katalikai, kalbame rožinį. Daugumai žmonių neįsigilinus atrodo, kad rožinio malda yra nuobodi malda, ilga malda, kad tam reikia skirti daug laiko. Tačiau joje slypi didelė jėga, slypi visa teologija. Žmogus gali nemokėti skaityti ir rašyti, bet jeigu jis yra išmokęs rožinio slėpinius, Dievas, Marijos veikimu, duoda jam tokios tikėjimo išminties, kad jis tikėjimo slėpiniu gali pranokti universitetą baigusį žmogų.
– Šiais metais popiežius ir ragina rožinio maldą spalio mėnesį kasdien baigti Jūsų paminėta Šv. Arkangelo Mykolo maldele. Kuo ji ypatinga?
– Iš tiesų šiemet Šventasis Tėvas kviečia visą katalikišką pasaulį rožinio maldą baigti maldele šv. Arkangelui Mykolui. Ką jis nori mums tuo pasakyti? Nori priminti, koks sudėtingas yra pasaulis, kaip stipriai mus yra užvaldžiusi piktoji dvasia ir kad galbūt mes patys savo proto galiomis nesame pajėgūs atsispirti velnio klastai, velnio gundymui. Popiežius, kaip mūsų visų tėvas, susirūpinęs kiekvieno iš mūsų išganymu, kiekvieno iš mūsų keliu į Jėzaus dovaną – amžinąjį gyvenimą, ragina: šaukitės, prašykite – Dievas turi daug įrankių, prašykite, kad Dievas duotų mums pagalbininkų tame kelyje. Vienas iš tokių pagalbininkų – Šv. Arkangelo Mykolo malda. Norėčiau, kad tokia tradicija tęstųsi ne tik spalio mėnesį, kad mama šia maldele kiekvieną dieną pavestų Arkangelui Mykolui savo vyrą, savo vaikus, gal ir vyras sukalbėtų ją už savo šeimą. Jeigu kiekvieną vakarą visi kartu paprašytų: „Mykolai, šventasis Arkangele, gink mus ir globok“, mes labai greitai pamatytume pokyčius. Spalio mėnesio „Artumos“ žurnalo paskutiniame puslapyje yra popiežiaus kvietimas sugrįžti prie Marijos, kaip prie motinos, nuo seniausių laikų žinoma maldele: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk. Mergele garbingoji ir palaimintoji, mūsų Valdove, mūsų Tarpininke, mūsų Užtarėja, su savo Sūnumi mus sutaikink, savo Sūnui mus paveski, savo Sūnui mus atiduoki!“
Nuo ko šiandien turėtų mus apginti Motina Marija, o Arkangelas Mykolas saugoti? Mes praradome pagarbą vienas kitam, sutuoktiniai dažnai vienas kitam kelia tik reikalavimus. Jeigu kažkuris tų reikalavimų nevykdo, sako, kad nesutapo charakteriai, ir skiriasi. Vaikai kelia reikalavimus tėvams. O juos reikėtų pakeisti tarnavimu, pagarba, kito žmogaus pastebėjimu. Todėl popiežius kviečia į Mariją kreiptis prašant: apgink mane nuo egoizmo, nuo savimeilės, nuo meilės trūkumo. Visi tie dalykai – iš piktojo. Todėl prašykime: „Mykolai, apsaugok mane, kad piktasis neuždengtų man akių, kad aš galėčiau matyti pavargusią mamytę, liūdną tėvelį, kad vaikai galėtų ateiti vakare, atsisėsti mamytei ant kelių, apkabinti tėvelį, kad šeimoje atsirastų naujų pojūčių. Saugok, Marija, kad laikas, kurio mes tiek mažai turime – šiek tiek ryte ir šiek tiek vakare, – būtų mūsų šeimos laikas.“
– Mes, parapijos tikintieji, jau spėjome pastebėti, kad Jūs savo pamoksluose ypatingą dėmesį skiriate sekmadienio šventimui ir šeimos bendrystei sekmadienį – mūsų Viešpaties Prisikėlimo dieną. Kuo svarbus sekmadienis praktikuojantiems katalikams ir ko iš jų galėtų pasimokyti vadinamieji tradiciniai katalikai ar tie abejojantieji?
– Sekmadienį Bažnyčia turi tokią nuostatą: susilaikyk nuo bet kokio darbo. Neleisk sau užsiimti darbais, kad kūnas pailsėtų ir galėtum džiaugtis tuo, ką per savaitę sukūrei. Kodėl žmogus kartais tiek daug dirba? Todėl, kad jam vis ko nors trūksta, ko nors neužtenka. Jis išeikvoja sveikatą, nepailsi, neišsimiega, tai sukelia ligas, skausmą. Tada piktasis rankomis trina. Juk šis žmogus niekada jau nebus laimingas. Tokį gyvenimą – su skausmais, vargais, nuodėmėmis – atnešė gimtoji nuodėmė, kai Adomas ir Ieva – mūsų pirmieji tėvai – nepaklausė Dievo.
Sekmadienis, kai esi laisvas nuo darbų, kai gali išeiti į bažnyčią, yra ypatingas laikas šeimai pabūti kartu. Eidami į bažnyčią pasipuošiame, turime progą pabūti vienas su kitu. O kai šeima per šv. Mišias susikibusi rankomis kalba maldą „Tėve mūsų“, kokia jėga sklinda. Mes neįvertiname ir nepastebime, bet ta malonė mums sugrįžta.
Mano palinkėjimas: tegu visi, radę bažnyčioje paveikslėlį su Šv. Arkangelo Mykolo maldele, parsineša ją į namus, tegu suranda galimybę išgirsti popiežiaus kvietimą. Šaukimės Marijos, kad ji mus apgintų, prašykime šv. Mykolo, kad mus saugotų.
