Tarptautinė muziejų taryba kasmet inicijuoja Tarptautinės muziejų dienos renginius, o Prancūzijos kultūros ir ryšių ministerija – tarptautinės muziejų bendruomenės akciją „Europos muziejų naktis“. Nuo 2005 metų į šią akciją jungiasi Lietuvos muziejai. Ne išimtis ir Plungė – Žemaičių dailės muziejus: plungiškiai taip pat turėjo progą aplankyti naujas parodas, dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, pasiklausyti muzikos.
Parodos – ilgametės draugystės vaisius
Pirmasis žingsnis į Muziejų nakties renginius Plungėje žengtas gegužės 20-osios vidurdienį iškilmingu Advokato namo atidarymu po tvarkybos darbų. Apie tai „Plungė“ jau rašė. Na, o pavakare Žemaičių dailės muziejuje (ŽDM) pristatytos dvi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parengtos parodos – „Vaclovas Ratas. Anapus pusiaujo“, Ingrydos Suokaitės ir Rolando Helmerio „Spalvų ir formų reljefai“. Parodas ir jų autorius plungiškiams pristatė pastarojo muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėja, menotyrininkė Regina Urbonienė.
Kaip sakė Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė, ŽDM ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus draugystė užsimezgė 1994 metais, kai ŽDM kūrėsi ir kai jis kartu su žymiausių Lietuvos dailininkų grupe organizavo antrąją Pasaulio žemaičių dailės parodą Plungėje. Šios parodos aistringas palaikytojas ir iniciatorius, tiesiogiai prisidėjęs prie jos rengimo, buvo tuometinis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Užmegzta draugystė ir bendradarbiavimas per ilgus metus nenutrūko.
Šeiminis duetas – visiškos priešingybės
Kalbėdama apie I. Suokaitę ir R. Helmerį menotyrininkė R. Urbonienė atkreipė dėmesį, jog tai šeiminis duetas. Tačiau darbų stilius skiriasi.
R. Helmeris – konkrečiosios dailės krypties atstovas. Pasak pranešėjos, šiai krypčiai būdinga tai, kad kuriant remiamasi tiksliai apskaičiuotu spalvų, linijų, formų, plokštumų konstravimu. Menininkas tapo serijinius darbus, o pastaruoju metu yra itin susitelkęs ties erdvinėmis tapybinėmis kompozicijomis.
Lietuvių kilmės dailininkė I. Suokaitė – priešingybė vyrui. Ji savo kūrinį pradeda nuo vienos spalvos dėmės ir daro spalvų sūkurį. „Ingryda labiau spontaniška, labiau gaivališka. Jos spalvos niekada nebus taip gražiai išdėstytos. Ją domina spalvų vizualizacija ir emocija“, – pažymėjo menotyrininkė. Anot jos, grafikės gyvenimo filosofija – gyvenimas spalvotas ir juo reikia džiaugtis.
ŽDM parodoje eksponuojamos I. Suokaitės tapybos drobės ir koliažai.
Kūrybos kelias driekiasi per kelis žemynus
Kito parodos autoriaus – Vaclovo Rato – talentą, pasak R. Urbonienės, formavo lietuviškoji grafikos mokykla. Kartu su Viktoru Petravičiumi, Pauliumi Augiu-Augustinavičiumi ir Telesforu Valiumi, anot Kazio Bradūno, V. Ratas priklausė „didžiajam ketvertukui“ – keturių reikšmingiausių tarpukario Lietuvos grafikų grupei. Tai – vienas žymesnių Lietuvos menininkų, kurio gyvenimo ir kūrybos kelias driekiasi per kelis žemynus: nuo Europos iki Australijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.
Kaip įvardijo R. Urbonienė, vienas ryškiausių V. Rato iliustruotos kūrybos pavyzdžių – Maironio baladė „Jūratė ir Kastytis“. Ši iliustruota baladė menininkui atnešė pripažinimą. Kitas svarbus jo darbas – iliustruota liaudies pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Šiuose darbuose pastebimas ir paties autoriaus nerimas: kadangi karo metais jam grėsė tremtis, teko trauktis iš Lietuvos, gyventi Austrijoje, po to – Australijoje.
Čia kartu su bendraminčiais dailininkas suorganizavo pirmąją pokarinę visos Australijos grafikos parodą, buvo vienas iš Sidnėjaus grafikų draugijos kūrėjų, priklausė Australijos šiuolaikinio meno draugijai, dalyvavo parodose. Aktyviai reiškėsi Australijos lietuvių bendruomenės kultūrinėje spaudoje.
Pasak pranešėjos, emigracijoje V. Rato stilius radikaliai keitėsi. Gyvendamas Australijoje jis domėjosi mitinių tikėjimų persmelkta vietos gamta ir gyvūnija, aborigenų meno tradiciniais motyvais, kurių atsirado ir jo darbuose.
„Turint tokias erdves, tokius rūmus, gražias ekspozicijų sales, natūralu, kad norisi ir gero, kokybiško turinio“, – pristatyta paroda ir besitęsiančia draugyste tarp dviejų muziejų džiaugėsi Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis.
Šios parodos veiks iki liepos 12 dienos.
Dovana muziejui – beveik 1 000 darbų
„<…> Tavo kūryba, paveikslai, raižiniai, skulptūros, pagal paveldėjimo teisę priklauso Žemaičių kraštui, jo žmonėms“, – menininko Aloyzo Stasiulevičiaus žodžiais į susirinkusiuosius gegužės 21 dieną prabilo ŽDM direktorius Alvidas Bakanauskas. Anot jo, žodžiai parinkti neatsitiktinai, nes dailininkas Alfonsas Čepauskas muziejui padovanojo savo kūrybą. „Džiaugiamės, kad Plungė praturtėjo tokiu ryškiu ir garbingu turtu“, – kalbėjo A. Bakanauskas.
Tauragės krašto subrandintą dailininką plungiškiams ir miesto svečiams pristatė vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė. Pasak jos, į ŽDM aruodą atkeliavo kone 1 000 A. Čepausko darbų. „Kai vežėmės tą didžiulę dovaną iš Vilniaus, autorius mums prisipažino, jog rankos ir akys jau ne tos, tačiau kūrybos nepaleidžia“, – pasakojo D. Einikienė. Beje, dailės kūriniai – ne vienintelė A. Čepausko dovana muziejams. Anksčiau Technikos muziejui jis padovanojo savo motociklą, su kuriuo aplankė įvairias šalis. Jose patirti įspūdžiai ir prisiminimai sugulė į grafikos darbus.
Tą dieną plungiškiai turėjo retą progą išgirsti ir patį menininką. „Esu laimingas, kad gyvenimas taip susiklostė ir aš pasirinkau šį kelią, – kalbėjo parodos autorius. – Žinoma, nesu aš kažkokia pasaulinė įžymybė, nekelia manęs ant pjedestalų, tačiau džiaugiuosi, kad man pavyko kažką padaryti ir kad mano sukurtas menas atsidūrė Žemaičių dailės muziejuje, nes menas – gyvas, kai jis matomas ir vertinamas.“
Vicemerė Asta Beierle Eigirdienė džiaugėsi, kad menininkas savo kūrybos palikimą padovanojo Plungei. „Sėdžiu ir galvoju, kur Jūsų energijos paslaptis. Turbūt tai, kad Jūsų kūryba – savotiška filosofija, kad Jūs neprisirišate prie savo kūrybos, kad Jums nesunku padovanoti“, – pabrėžė vicemerė.
Renginį papuošė koncertai
Į Muziejų nakties projektą puikiai įsikomponavo Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos auklėtiniai: grojo Artūro Urniežiaus vadovaujamas pučiamųjų orkestras, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialiniame kambaryje skambėjo mokytojų Daivos Šimkienės, Romenos Bernotienės ir Rimos Žilinskienės ugdytinių Ugnės Kripaitės, Saulės Turčinskaitės, Henriko Raibužio, Robertos Norvilaitės, Kornelijos Gedvilaitės, Martynos Katkutės ir Emilijos Endriejauskytės atliekami kūriniai. Beje, mokiniai grojo pianinu, kuriuo prieš daugiau kaip 100 metų skambino pats M. K. Čiurlionis.
Užsukusieji į ŽDM galėjo aplankyti archeologijos ekspoziciją, apžiūrėti Plungei suteiktų Magdeburgo teisių akto originalą, mažieji renginio dalyviai galėjo piešti Plungės miesto herbą, parke – dalyvauti žaidimuose, pasigrožėti muilo burbulais, pašokinėti batute ir pasilinksminti su smagiuoju Skrybėliumi.
Na, o vakare plungiškiai ir miesto svečiai klausėsi įspūdingo Viduržemio jūros regiono ir rytietiškų muzikos tradicijų ansamblio „Constantinople“ koncerto. Beje, tokia galimybė nusišypsojo tik trijų Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno ir Plungės – gyventojams.
