Šiais laikais nieko nebenustebinsi pasakęs, kad išvyksti į užsienį. Visiems aišku – gena nedarbas, mažas uždarbis, noras gyventi geriau. Retai, bet pasitaiko ir kitokių atvejų, kai į užsienį vykstama ne pasipelnymo tikslu. Ir net ne turistauti, o turint kur kas kilnesnį norą – pagelbėti kitiems. Būtent to daugiau nei prieš metus į Boliviją, esančią Pietų Amerikoje, vyko iš Žlibinų kilusi Margarita Gaubytė. Savanoriavusi 13 mėnesių, moteris ką tik grįžo Lietuvon, aplankė tėvus ir sutiko atsakyti į „Plungės“ klausimus.
– Esate žlibiniškė, papasakokite, kokioje šeimoje augote. Kur mokėtės, baigusi Žlibinų pagrindinę mokyklą?
– Taip, aš kilusi iš Žlibinų kaimo. Tėveliai pensininkai ten ir tebegyvena. Penkiolikos metų, baigusi pagrindinę mokyklą, išvykau mokytis Plungėn, į tuometinę 4-ąją vidurinę. Nuo tada prasidėjo savarankiškas gyvenimas, toliau nuo namų. Po to kitas etapas – Vilniaus universitetas. Ten mokiausi lietuvių filologijos.
– Kur teko dirbti baigus mokslus? Kuris iš darbų jums buvo artimiausias „dūšiai“?
– Visada stengiausi dirbti tai, kas man patinka. Dar studijuodama pradėjau mokytojauti vidurinėje mokykloje, paskui dėsčiau Vilniaus aukštesniojoje pedagogikos mokykloje, paraleliai mokiau Lietuvoje dirbančius ir gyvenančius užsieniečius lietuvių kalbos. Tai mane labai praturtino, praplėtė akiratį, nes teko susidurti su įvairiausių tautų ir rangų žmonėmis – nuo diplomatų iki studentų. Po to išbandžiau kalbos redaktorės darbą – septynetą metų redagavau teisės aktus.
– Žinau, kad mokėtės ispanų kalbos. Kodėl pasirinkote būtent šią kalbą?
– VU filologams buvo galimybė rinktis kitų kalbų studijas. Privalomos buvo lotynų ir latvių kalbos. Šalia pasirinkau ispanų kalbos paskaitas,
vėliau dalyvavau žemaičių jaunimo projektuose Lenkijoje, Kašubų krašte, tad vasaros kursų metu išmokau lenkiškai. Visada viliojo kalbų ir kitų kultūrų paslaptys. Mėgstu keliauti, pažinti. Kalbų pasirinkimo nelėmė jokios ypatingos aplinkybės, tiesiog taip susiklostė.
– Kaip kilo mintis savanoriauti? Kodėl tam pasirinkote būtent Boliviją?
– Mintis išvykti ilgesniam laikui į tolimą kraštą vis sukirbėdavo. Studijų laiku tokių galimybių beveik neturėjome, nes Lietuva ką tik buvo atkūrusi nepriklausomybę, ekonominė situacija nebuvo pati lengviausia. Džiaugėmės galėdami studijuoti. Tada nebuvo tokių programų, kokias gali rinktis dabartinis jaunimas. O noras vis sušmėžuodavo. Prieš porą metų nusprendžiau – kada, jei ne dabar. Ieškojau ir susidūriau, kad vyresniam nei trisdešimties labai sunku patekti į kokį nors savanorystės projektą užsienyje. Tik asmeninių pažinčių dėka pavyko pasisiūlyti Bolivijos arkivyskupijai – viena kaimiška parapija sutiko mane priimti už maistą ir stogą. Kelionės išlaidas ir visa kita susimokėjau iš savo santaupų.
– Svetimoje šalyje išbuvote 13 mėnesių – be artimųjų, draugų. Ar tai sudėtinga?
– Išvažiavau į labai tolimą kraštą, bet labai greitai pritapau. Jaučiausi reikalinga, viskas buvo įdomu, tad nebuvo kada nei liūdėti, nei ilgėtis. Stengiausi kiek įmanoma daugiau patirti, pažinti, atiduoti, taip pat ir dalintis visu tuo su savo artimaisiais, bičiuliais. Interneto, televizijos ir kitų civilizacijos patogumų kaime, kur dirbau, nebuvo, tad reikėdavo važiuoti dvi valandas iki miesto. O ten jau nieko netrūkdavo. Stebėtinai didelė atskirtis tarp kaimo ir miesto.
– Kokį darbą ten dirbote?
– Prieš dešimtmetį į Bako (Vacas) kaimą atvyko Švenčiausios Jėzaus Širdies seserys katekistės misionierės ir po aštuonerių metų savo misijos, geradarių bičiulių europiečių padedamos, atidarė vaikų darželį. Dabar jis sulaukia daugybės svečių ir pristatomas kaip vienintelis toks Bolivijos kaimo vietovėse. Jame ir dirbau.
Bolivijos kaimo vietovėse tokių vaikų darželių, kaip mes suprantame – vietų, kur vaikai ugdomi, beveik nėra, nes nėra jokios valstybės politikos, ką daryti su vaikučiais iki šešerių metų. Didžioji dalis vaikų savo namuose nebūna matę žirklių, spalvotų pieštukų, plastilino ir net žaislų. Iš namų didelė dalis atvyksta murzini, tad daug pastangų įdedama mokant elementariausios higienos: plauti rankas, praustis, snarglius valytis ne į rankoves ar skvernus, gamtinius reikalus atlikti ne kur papuolė, o eiti į tualetą. Tiesa, darželyje – ne vien skurdą kenčiantys vaikai. Nemaža dalis vaikučių yra iš studentų šeimų, nes visai netoli – pedagogikos mokykla. Skirtumas akivaizdus, nes tie vaikučiai ir švarūs, ir mylimi savo namuose.
Kas rytą viena iš mašinų (kitą vairuodavo vyresnioji vienuolė) važiuodavau surankioti vaikučių iš penkiolikos bendruomenių – kaimų. Užtrukdavome apie porą valandų. Pavakare visus vėl išvežiodavome. Darželyje kasdien būdavo apie aštuoniasdešimt vaikų nuo metukų iki šešerių. Vaikai čia maitinami keturiskart per dieną, ugdomi vietinių auklėtojų. Aš koordinavau jų darbą, kartu kurdavome planus ir juos įgyvendindavome, atlikdavome vaikų psichosocialinio vystymosi stebėseną pagal UNICEF parengtą programą. Dirbdavau apie dešimt valandų per dieną.
Didelė dalis tėvų nesuvokia mokslo naudos ir nevertina galimybės leisti ugdyti savo vaikus. Jiems mokslas – neapčiuopiamas dalykas, greitai neduodantis jokios apčiuopiamos naudos. Juk ganyti avis, jų manymu, yra daug konkrečiau ir naudingiau. Tiesa, darželis išlaikomas, atlyginimai personalui (šešiems žmonėms) mokami iš geradarių užsieniečių paaukotų pinigų. Savivaldybė neskiria nė centavo, tėvai kas mėnesį moka tik dvidešimt bolivianų (aštuonis litus).
– Kokiomis sąlygomis gyvenote jūs, kokiomis gyvena tenykščiai žmonės? Papasakokite trumpai apie Boliviją ir vietovę, kurioje buvote?
– Bako kaimas, kuriame daugiau nei metus gyvenau ir dirbau, įsikūręs Bolivijos aukštumose, 3 600 m virš jūros lygio. Tai savivaldybės, jungiančios septyniasdešimt dvi bendruomenes, centras. Tačiau nėra pašto, ugniagesių, jokio kultūros centro, bet yra policijos postas, medicinos punktas, mokykla.
Šeimos gausios – jose auga penki-aštuoni vaikai. Beje, dažnai tėvai emigravę – uždarbiauja Argentinoje ar Ispanijoje, vaikai likę su seneliais.
Sakoma, kad Bakas ir jo apylinkės yra ypatinga vieta, kurioje ką nors pakeisti reikia labai didelių pastangų. Skurdas čia – kultūros dalis, norma. Pakeisti nusistovėjusį gyvenimo būdą labai sunku.
Žmonės gyvena iš šiaudų ir molio drėbtose trobose, langeliai – tik kad oro įeitų. Laukus kaimiečiai aria mediniais arklais, kuriuos tempia jaučiai. Avižas ir kitus javus kulia ratu varydami asiliukus, paskui medinėmis šakėmis vėto. Asilai dar ir viską gabena. Piemenauja vaikai – murzini, basi. Pamatę atokiuose kaimuose klebono ar seserų vienuolių mašiną, tikisi gauti paplotėlį duonos, bananų ar net saldainių.
– Kaip pavyko sutarti su vietos žmonėmis? O gal kartu dirbo ir daugiau lietuvių?
– Su vietiniais sutariau puikiai. Jie smalsaudavo, kur ta Lietuva, kaip žmonės ten gyvena. Stebėdavosi, kad aš moku melžti karvę ir valgau bei geriu tai, ką ir jie. Aš taip pat jų daug klausinėdavau bei fotografuodavau. Keliaudama po šalį, taip pat sutikau daugybę nuoširdžių ir dalintis norinčių žmonių.
Sausį į darželį padėti atvyko dar viena lietuvė – Sigita. Tad lietuvių misija Bako kaime tęsiasi.
– Ar jūsų savanorystės laikas jau baigėsi? Kokie ateities planai – liksite Lietuvoje ar vėl ketinate kelti sparnus?
– Tie trylika mėnesių Bolivijos kaime buvo ypatingas laikas. Dar reikia laiko mintyse susidėlioti, kas įvyko, ką man tai reiškė. Pirmą kartą ilgesniam laikui buvau išvykusi iš savo namų, tačiau atradau kitus – labai toli, bet ypač mielus. Artimiausias planas – dirbti ir gyventi čia, dalintis parsivežta patirtimi, skatinti nebijoti priimti kardinalių sprendimų, nes tai yra gyvenimo variklis.
– Ar dažnai aplankote Žlibinuose gyvenančius tėvus? Kaip jie reagavo į jūsų norą padirbėti Bolivijoje?
– Esu dėkinga tėveliams už suformuotas vertybes, stiprybę, palaikymą man esant toli. Žinoma, jiems nebuvo lengva, tačiau ieškojome, daug kalbėjomės, kad mano sprendimas nebūtų toks skausmingas. Džiaugiuosi radusi juos sveikus, laimingus ir lyg kartu ten buvusius, nes sekdavo kiekvieną mano žingsnį – kai galėdavome, daug bendraudavome internetu.
– Ačiū už pokalbį.
