Popiežiui 2025 metus paskelbus Jubiliejiniais Vilties metais, parapijose ieškoma būdų ir formų, kaip tai pažymėti, įprasminti, įamžinti.
Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos tikintieji, miesto bendruomenės žmonės ėmėsi iniciatyvos atstatyti Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios šventoriuje XIX a. stovėjusią koplytėlę.
Apie idėją, jau atliktus darbus ir planus pasakoja sediškiai.
Genoveita GRICIENĖ, sediškė:
– Gal jau prieš pora metų gavau Igno Končiaus paveiksluotos XIX a. Sedos valsčiuje stovėjusios koplytėlės nuotrauką. Graži, įdomi, architektūriška, bet sunku nustatyti, kur ji galėjo stovėti. Parodžiau vienam, kitam, taip ir liko…
Kai visu savo aktyvumu į veiklą įsijungė Sedos „Carito“ vadovė Laimutė Mažrimienė, iš parapijos žmonių sudarėme lyg ir darbo grupę. Prie jos gali prisijungti visi norintieji.
Susirinkome apie trisdešimt žmonių. Parodžiau nuotrauką, koplytėlė visiems patiko, bet įstrigome galvodami, kur galėtų būti jai skirta vieta. Nuotraukoje matėsi du medžiai ir akmuo, o ant jo pastatyta koplytėlė, bet nebuvo galima nustatyti konkrečios vietos.
Kiek žmonių – tiek nuomonių. Išsiskirstėme sutarę pagalvoti.
Pradėjau ieškoti tikslesnių nuotraukų, jų aprašymų. Iš Nacionalinio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus gavau pluoštelį I. Končiaus nuotraukų su nurodytomis konkretesnėmis koplytėlių buvimo vietomis, šventaisiais. Kai pamatėm labai įdomią koplytėlę, stovėjusią Šv. Jono Nepomuko bažnyčios šventoriuje, visiems tapo aišku: renkamės šitą. Ir vieta matosi, ir šventųjų skulptūrėlės įvardytos. Gavome iš muziejaus leidimą šį sakralinės architektūros paminklą atstatyti, viešinti muziejaus atsiųstas nuotraukas.
Virginijus PALIONIS, Sedos parapijos klebonas:
– Koplytstulpiai yra svarbi kultūrinė ir istorinė simbolika, kuri atspindi vietos tradicijas ir istoriją. Jų statymas ar atstatymas padeda išsaugoti kultūrinę atmintį ir perduoti ją ateities kartoms.
Nors žmonių pamaldumas šiek tiek ir sumažėjęs, prie kryžių, koplytėlių žmonės vis dar gali rasti ramybės ir dvasinės erdvės. Tai gali būti vieta apmąstyti gyvenimą, ieškoti atsakymų ar tiesiog pasimelsti.
Kita vertus, darbai suburia ir bendruomenę. Juk atstatymas ir priežiūra yra bendruomenės reikalas. Koplytstulpyje atspindimos vertybės svarbios bendruomenei, pavyzdžiui, viltis, meilė, atjauta. Tai gali būti ir priminimas daryti gerus darbus. Koplytėlėje – net aštuonios Kristaus kančios kelio skulptūrinės grupės. Sustojęs tikrai ras, apie ką pamąstyti.
Šis koplytstulpis simbolizuos ir 2025 Jubiliejaus Vilties metus. Manau, ir vėlesni susitikimai, renginiai prie koplytėlės skatins žmonių tarpusavio ryšius, bendradarbiavimą, bendrystę.
Taigi, nors pamaldumas žmonėse gali kisti, pastatytas koplytstulpis bus prasmingas darbas tiek Sedos bendruomenei, tiek visai Sedos parapijai.
Arvydas KUKULSKIS, sediškis:
– Seda – mano brangi gimtinė. Baigęs studijas apsigyvenau Mažeikiuose. Kai užauginome vaikus ir baigiau darbinę veiklą, su žmona grįžome gyventi į Sedą. Stengiuosi būti aktyvus parapijietis.
Kai išgirdau apie ruošimąsi atstatyti koplytėlę, širdyje sukirbėjo dvejopi jausmai. Aišku, kad gražu ir prasminga, jei parapija susivienys, susidės pinigų ir pastatys tokią tikrai įdomią ir niekur nematytą koplytėlę. Ir abejonė, skepsis: ar tikrai to reikia?
Juk ne dėl pasipuikavimo kryžius ir koplytėles statė. Tai buvo ir auka Dievui, ir maldos vieta. Ar šių laikų žmogus sustos pasimelsti, ar nutils pamąstymui? Jeigu statom tik kraštotyrai, tik kultūros paveldui, aišku, irgi nieko blogo, bet…
Pergalvojęs vis tik sutinku, kad reikia koplytėlę atstatyti kaip Vilties ženklą Jubiliejaus metams atminti. Svarbu, kaip ji bus pristatyta, kaip pateikta. Juk kaip dažnai mes praeinam pro gražiausias vietas ir jų nematome. Ir aš, būna, praeinu pro jas savo mintyse paskendęs, galvos nepakeldamas.
Gal mums pasiseks pastatyti taip, kad žmogus eis ir matys, norės sustoti? Gal pasimels, gal nusipaveiksluos, gal jaunuoliams ten bus pasimatymų vieta?
Juk šalia yra ir Mokyklinis suolas Vytautui Mačerniui.
Laimutė MAŽRIMIENĖ, Sedos „Carito“ vadovė:
Aš – ne prigimtinė sediškė, esu aukštaitė nuo Pakruojo. Tie žemaičiai kartais nervina su savo lėta kalba, lėtais darbais, bet Sedą jau esu pamilusi. Visa širdimi pritariu koplytėlės pastatymui. Prisidėsiu kuo tik galėsiu. Labiausiai man rūpi, kad vaikai žinotų, suprastų.
Turim puikią koplytėlės nuotrauką. Organizuosiu jos piešimo konkursą, apdovanosim gražiausiai nupiešusius. Iš gražiausių – spaustuvėje atspausim atvirukus, kitoje pusėje paruošim informatyvų tekstelį. Dovanosim kiekvienam aukojusiam ar darbu prisidėjusiam žmogui.
Džiugu, kad Kaune gyvenanti sediškė Asta Daukšaitė, dabar – Čiulkinienė, turi galimybių prisidėti prie atvirukų leidybos.
Jeigu visi pasistengsime, manau, rudenį jau ją pašventins klebonas. Spalio 7-ąją, kai minima Vytauto Mačernio mirties diena, koplytėlė jau turėtų stovėti.
Būtų gražu ir prasminga, kad kuo daugiau parapijos žmonių laikytų sau garbe ir pareiga paaukoti pinigėlį kilniam reikalui.
Pinigus galima pravesti į Sedos parapijos sąskaitą, nurodant – koplytėlės statymui, arba paaukoti pasirašant ant aukų lapo. Aukų lapus turės Rima Danilevičienė ir aš. Kur tik mus sutiksite, galite prieiti. Rima rinks ir Sedos Kredito unijoje, o aš – bažnyčioje.
Gal sugalvosim, kaip tą aukotojų sąrašą ir ateitiems kartoms palikti. Kviečiu aukoti ir po pasaulį išsibarsčiusius, bet Sedos nepamiršusius žmones, ypač gyvenusius netoli mažosios bažnytėlės.
Sąskaitos numeris: LT81 5014 6000 0140 0407.
IŠ LIETUVOS NACIONALINIO MUZIEJAUS APRAŠO
Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvuose yra Igno Končiaus 1936 m. padaryta nuotrauka. Anot fotografo, savo nuotrauką pavadinusio „Bažnytėlės prie Varduvos tilto šventoriuje“ (Sedos bažnyčios šventoriuje), Sedoje 1903 m. stovėjo medinis koplytstulpis.
Koplytėlė buvo padalinta į 8 dalis, kiekvienoje jų – Kristaus kančios kelio skulptūrinės grupės: Kristų vainikuoja erškėčiu; plaka prie stulpo; veda pas Poncijų Pilotą; Alyvų darže (angelas su kieliku); veda į Golgotos kalną; kala prie kryžiaus; raitelis perveria Kristaus šoną, šalia – dvi verkiančios moterys; du vyrai nuima Kristų nuo kryžiaus.
1936 m. Igno KONČIAUS nuotr. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo
Nuotr. iš redakcijos ir asmeninio archyvo
