Rietaviškiai tęsia gražią tradiciją – kasmet per Mykolines, kai vyksta miesto šventė, įvardija ne tik gražiausių sodybų, bet ir geriausiai tvarkomų ūkių savininkus, apdovanoja juos Padėkos raštais, įteikia vardines lenteles su įrašu, pažyminčiu, už ką ji buvo įteikta.
Šiemet konkurso „Metų ūkis“ pačiu geriausiu Rietavo savivaldybės ribose pripažintas Laimos ir Rimanto Bagdonų iš Daugėdų gyvenvietės ūkis. Pas juos vieną rudens dieną ir apsilankėme. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, tad negalėjome pasižvalgyti po ūkį. Teko pasitenkinti pokalbiu jaukiuose jų namuose.
Laima ir Rimantas Bagdonai už metų švęs sidabrines vestuves, tačiau iš pirmo žvilgsnio net neįtartum – abu jauni, gražūs. Išgirdęs pagyrimą, Rimantas pasidžiaugė, jog ne tik užaugino dukrą ir sūnų, bet susilaukė ir pirmosios anūkėlės.
Dukra, baigusi Klaipėdos kolegiją ir įgijusi buhalterės specialybę, su vyru augina dukrytę. Namuose tėvams ūkininkauti padeda sūnus, kuris ruošiasi tapti statybininku ir neakivaizdiniu būdu mokosi taip pat Klaipėdos kolegijoje.
Patys Bagdonai didelių mokslų nesiekė. Rimantas – mechanizatorius, Laima – prekybininkė, tačiau, tvarkant savo šeimyninį, kaip pajuokavo Rimantas, ūkį, abiem šeimininkams mokslų pakanka. Be abejo, ūkis – šiuolaikinis, jo kryptis – gyvulininkystė. „Neparašykit pienininkystės, – perspėjo R. Bagdonas. – Auginam ir mėsinių galvijų“. Šiuo metu ūkio šeimininkai dirba 62 hektarus žemės, iš kurios tik 4 nuomoja, kita – jų nuosavybė. Ūkininkauti pradėjo tik nuo trijų hektarų, ūkį įregistravo 1999 metais, tačiau rimčiau ūkininkauti ėmėsi prieš šešerius metus.
Pradžioje ūkis buvo mišrus, o savo išaugintas daržoves, suslėgtus sūrius, grietinę, mėsą patys pardavinėjo turguje. Su siaubu Laima prisimena tuos laikus. Abu dirbo kaip juodi arkliai, deja, nepanašu buvo, jog iš ūkio susikraus turtus… „Gyveni ir mokaisi“, – prasitarė ūkininkas ir papasakojo savo ūkininkavimo pradžią.
Nors jau turėjo ūkį, Rimantas vis dar šen ten padirbėdavo ir prisidurdavo litą kitą prie šeimos biudžeto. Pastaruoju metu dirbo miško darbus pas vieną savininką. Tačiau supratęs – kiek bedirbtum, vis tiek visų pinigų neuždirbsi, tvirtai į rankas suėmė ūkį ir jau 2003 metais dalyvavo ES finansuojamoje programoje „Pieno ir nitratų direktyvos“. Pasisekė. Nors be banko paskolos ir neapsieita, bet skolą sėkmingai grąžino, o už tuos pinigėlius įsigijo šaldytuvų, įsirengė pieno liniją.
Taigi, viskas buvo tvarkingai pradėta ir baigta, nes, anot paties Rimanto, jis galvojo ir skaičiavo, ką darė. Sakė, kartais žmogus iš to paties banko ima, kiek gauna, o paskui neturi iš ko grąžinti.
Kartą pabandęs ir pasidžiaugęs sėkme, ūkininkas dalyvavo ir kitoje ES programoje „Valdų modernizavimas“, kitaip tariant, – turimos technikos atnaujinimas. Šį kartą apsiėjo be paskolos, užteko savo pinigėlių. Taigi todėl dabar džiaugiasi visa reikalinga jo ūkiui technika, kartais ir kaimynams padeda. Turi 27 melžiamas karves ir visą pieną parduoda bendrovei „Pieno gėlė“. Už litrą pieno gauna 49 centus. Mažoka… Rimantas prisimena tą laiką, kai jie važiavo prie „Žemaitijos pieno“ perdirbimo įmonės Telšiuose protestuoti, kad mažai moka, o ši įmonė tada už litrą mokėjo 80 centų. Žmogus toks jau yra – nori vis geriau. Ir dar, sako, ekonomistai yra paskaičiavę, kad vieno litro pieno savikaina yra 60 centų.
Bandau paklausti, gal kitos pieno perdirbimo įmonės moka daugiau, bet Rimantas įsitikinęs, kad ten gerai, kur mūsų nėra. Taigi pasiguodę, pakeiksnoję valdžią, kuri nesirūpina kaimu, grįžome prie Bagdonų šeimos.
Rimantas – vietinis, daugėdiškis, o Laima – iš Giliogirio. Baigusi Plungės prekybos mokyklą, paskirta dirbti į Daugėdų parduotuvę. Ten ir susipažino, – juokiasi abu. Sako, visas kaimas juokavo, kad Rimantas prie parduotuvės šiukšliadėžės visam laikui apsigyveno… Tokia tad buvo meilė. Po gero pusmečio atšoko vestuves.
Laima sako, kad niekada negalima sakyti „niekada“. Štai ji visą laiką tvirtinusi, kad niekada netekės už mechanizatoriaus ir nedirbs parduotuvėje, o viskas išėjo atvirkščiai.
Moteris prisimena, kad pirmasis didelis džiaugsmas į jų namus atkeliavo, kai 2006 metais jų ūkis laimėjo trečiąją vietą, o kad ateis ta diena, kai džiaugsis pirmąja, nė sapne nesapnavo. Tiesiog per darbus nepastebėjo, kaip užaugo vaikai, o dabar štai ir anūkėlė krykštauja. Tiesa, ne jų namuose, nes dukra savo atžalėlę augina pati.
Rimantas neiškentęs paaiškina: tik nepagalvokite, jog jie tik sėdi savo namuose ar darbuojasi fermoje. Laima tada, 2006-aisiais, už trečiąją vietą dar buvo apdovanota kelione į Vokietiją. O šiaip šeima visą Lietuvą baigia apvažiuoti: ir Zarasų žirgų lenktynėse buvo, ir Grūto parką aplankė, būtinai vyksta į žemės ūkio parodas, Lauko dienas ir visur, kur tik jiems įdomu. O kas tuo metu pasirūpina gyvuliais? Kartais sūnus lieka, kartais Rimanto tėvukas prikimba, beveik visada pagelbsti viena nuoširdi kaimynė.
Parūpo sužinoti, o kas tvarkingam ir pagerbtam ūkininkui kelia nerimą? Kiek pagalvojęs, atsako: tas pats, kas kamuoja ir visus kitus žemdirbius – neaiški ateitis. Šiandien – vienaip, rytoj tas pats – jau kitaip… Ir šeimininkauk protingai, kad nori, žmogau.
Atsisveikinom. Išlydėdama Laima man į ausį pašnibždėjo, kad jai gyvenime labai pasisekė – vyras geras, darbštus, išmintingas…