Jacinta ir Kazys Vaičekauskai auksines vestuves atšventė gegužės 23 dieną, nors iš tikrųjų reikėjo 17-ąją. Kaip visi žinome, tą dieną rinkome prezidentą, taigi tvarkingi lietuvaičiai nenorėjo savo giminaičiams ir draugams sutrukdyti atlikti pilietinės pareigos. Beje, ir mes nemanome labai nusidėję, vėliau papasakodami apie gražų gyvenimą drauge nugyvenusius žmones.
Iš karto sudomino įdomus šeimininkės vardas – Jacinta. Moteris nusišypsojusi paaiškino, kad jos viena iš senelių buvusi lenkė, o renkant vardą, jos žodis buvo lemiamas. Taigi prašmatnus moters vardas ir labai paprastas vyro – Kazys.
Susipažino seniai seniai Kazachstane, kur abi šeimos buvo ištremtos. Už ką? Už tą patį, už ką tremtyje buvo ir kiti lietuviai. Jacintos tėvukai valdė 60 hektarų žemės, o Kazio – 30. Tuometinės valdžios akimis, tai buvo stambūs buožės, tad jų vieta – Sibire, žinoma, pirmiausia atėmus visą turtą.
Nuvežti buvo į tolimą ir nuošalų Kazachstano kaimą, apgyvendinti lūšnoje… Labai vargo, o vaikai bijodavo išeiti į lauką, nes vietiniai išdykėliai apmėtydavo juos akmenimis ir apšaukdavo banditais.
Tėvukas neiškentęs pasiskundė kolūkio pirmininkui, o šis sukvietė susirinkimą ir visiems paaiškino, jog atvežtieji lietuviai – ne banditai, o buožės. Užpuldinėjimai baigėsi.
Ten palaidojo mamą, ten drauge atvežta visa kaimynų šeima iš bado išmirė. Vos ne vos su vaikais išgyveno Jacintos tėvukas. Tik po devynerių metų į Lietuvą grįžo.
Kazio šeimai šiek tiek lengviau buvo, mat ten, kur juos atvežė, buvo tarybinis ūkis, o ne kolūkis. Daug lietuvių šeimų išblaškyta Kazachstane, Sibire… Ir ne tik lietuvių.
Ten ir susitiko du kraštiečiai – Jacinta ir Kazys. Tiesa, apie meilę, juolab sutuoktuves, tada dar nė vienas negalvojo. Kazys į gimtinę grįžo anksčiau, o Jacinta – šiek tiek vėliau. Čia ir vėl susitiko. Tačiau, anot Kazio, jis ir gimtinėje geresnės už Jacintą nerado. Taigi, porą metų padraugavę, vienas kitą labiau pažinę, pagaliau atšoko vestuves. Kuklias, prisimena moteris, bet vyras ją pataiso – ne tokias ir kuklias tam laikui: buvo šeimininkė, kuri stalą ruošė, muzikantai, didelis būrys jaunųjų palydos, pasilinksminta kaip reikiant.
Tiesa, kaip ir visiems tremtiniams, buvo iškilę problemų dėl registracijos, tad vestuves iškėlė tik susituokę bažnyčioje, o civilinę santuoką užregistravo gerokai vėliau, kai į pasaulį jau beldėsi pirmagimis.
Abu dirbo tuometiniame „Bangos“ kolūkyje, kurio ribose buvo ir Pelaičių kaimas. Iš pradžių apsigyveno viename mažame kambarėlyje, o paskui Kazys iš to paties kolūkio nusipirko kažkada buvusią savo tėvų daržinę, nusigriovė ir čia, Pelaičiuose, susirentė namelį. Įsirengė porą kambarių, o pamažu – ir visą namą. Čia drauge daugybę metų nugyveno, ketvertą vaikų užaugino.
Tvarkingai, gražiai ir dabar tebegyvena. Viską padarė Kazys savomis rankomis, nes jis, anot žmonos, auksines turi ir yra visų galų meistras. Kolūkyje visokius darbus dirbo. O į taurelę neįjunko – gerokai išgėręs buvo gal tik kartą gyvenime. Sakyčiau, kad vyras netiesą sako, tačiau šalia sėdinti moteris tai patvirtina ir smagiai juokiasi tą įvykį prisiminusi. Vis per kaimynų vaišingumą. Mat tąkart Kazys turėjo visiems rinkimų biuletenius išnešioti, o kiekvienoj troboj vis po stikliuką įpila. Vakarop ir kojos klausyti atsisakiusios. Sako, bijojęs, kad žmonės jo girto nepamatytų ir draugų prašęs į netoliese stovėjusią daržinę pavėdėti nusnausti. Jo šeimoje išgeriančių nebuvę, visi labai darbštūs ir tvarkingi, todėl taip ir savo vaikus auginę.
Visi keturi Vaičekauskų vaikai rado gyvenime savo vietas, nesiblaško po pasaulį, dirba, turi tvarkingas šeimas. Tėveliams net septynis anūkus padovanojo. Tai jie, vaikai, ir tas auksines vestuves tėvams sugalvojo. Sako, taip ilgai drauge gyvenat, be jokio pykčio, barnių.
Auksinės vestuvės gerokai šaunesnės buvo už pirmąsias. Ir šeimininkės samdyti nereikėjo – pati senoji Jacinta visada kaip gera šeimininkė visoje gyvenvietėje garsėjo, taigi sakė savo rankomis gal paskutinį pobūvį paruošusi. Juk anūkams vestuves gal „mandresnės“ šeimininkės ruoš. Ir muzikantai buvo, ir svečių daug, o jau tų rožių gausumas – jaunieji jose tiesiog skendo. Daug dovanų visokiausių prinešė, visi sveikino, ilgų gyvenimo metų linkėjo.
Abu Vaičekauskai nutyla ir tarsi susimąsto. Suprantu, džiaugiasi drauge nugyventais metais, užaugusiais vaikais, besistiebiančiais anūkais. Visko tame gyvenime būta – ir sunkių, ir gražių dienų. Tik sunkių prisiminti nelabai norisi…
Žvelgiu į šiuos dar visai nesenus žmones ir džiaugiuosi jų laime. Sveiki, linksmi, turi jaukius namus, gerus vaikus, rodos, nieko netrūksta, todėl tokie šviesūs ir laimingi veidai. Atsisveikinam, o širdis jaučia – šie žmonės, ko gero, taip pat gražiai atšvęs ir deimantines vestuves.
