Beveik aštuoniasdešimt metų turintis plateliškis Vladislovas Stonys apie bebrų gaudymą spąstais gali daug ką paporinti.
„Aš bebrus pradėjau gaudyti 1967 metais. O pirmuoju, bent jau Plungės rajone, bebriautoju buvo rietaviškis (tada – Plungės rajonas) Viktoras Lukoševičius. Jo sūnus padirbdavo spąstus ir padėdavo tėvui bebriauti. Jis ir man padarė dvidešimt spąstų. Jo gamybos spąstai buvo itin tvirti, su dviem spyruoklėmis abiejuose galuose, puikiai sugriebiantys bebrą už kojos.
Jau pirmą bebrų gaudymo rudenį į spąstus pakliuvo 46. Tada, bebrą sugavus, dar ant vandens telkinio kranto reikėjo užpildyti licenciją.
Bebriaudavau Platelių apylinkėje kanaluose, pelkėse, ežere, Babrungo upėje. Tik pradėjęs tą amatą pamačiau, jog kai kur dingsta spąstai. Tiesiog juos nugvelbia brakonierius ar koks susidomėjęs kaimo gyventojas. Todėl spąstus ėmiau statyti tik vakare ir dar tamsoje atsikėlęs išsiruošdavau tikrinti. Dienai bebryne užspęstų spąstų nepalikdavau, kad nereikėtų tampyti – paslėpdavau. Tamsoje, būdavo, įsmunki į kokį
bebrų urvą ir iki šakumo šlapias kėblini namo su ant virvučių surištais, per petį permestais keliais bebrais. O juk pasitaikydavo ir po kokius trisdešimt kilogramų sveriančių. Tai vos pavelki, eini prakaitą braukdamas. Kitą kartą nueiti iki ant kelio paliktos emkos (motociklas MK-750 su priekaba) tekdavo apie kilometrą ir dar toliau, ir vis per kokius pelkynus, paupio krūmynus, paežere.
Kartą pastačiau spąstus pelkėje, netoli tokios moters gyvenvietės. Ji tai matė. Kitą dieną radau juos „padargintus“ – į kiekvieną įkištas pagalys. Dar gerai, kad ta moteris nesugalvojo jų nušvilpti.
Paskui per tą moterį turėjau nemažą bėdą. Ji vėl, matyt, pamatė, jog paspendžiau spąstus. Anksti ryte, visiškoje tamsoje, ateinu į tą vietą, kur paspęsti spąstai – nebėra. Gerai žinau, kur buvo pririštas trosas – atrištas ir spąstų nėra. Žengiau kelis žingsnius į šoną – tik taukšt spąstai ir sugriebė koją. Pasirodo, ji atrišo ir patempė spąstus į šoną, bet „nepadargino“. Ilgokai vargau, kol išsivadavau. Prie lankų privirinti strypeliai buvo įsmigę į pačią koją. Kai paskui piktokai paklausiau, ką ji išdarinėja, tai tik nusijuokė.
Kaip, kur pastatyti spąstus, pamokė Lukoševičius. Jis jau buvo pagarsėjęs bebrininkas. Na, ateini į bebryną, pastatai spąstus, o bebrai į juos nelenda. Tai jo pamokytas ant bebrų iš vandens išlipimo takų pabarstydavau sudžiovintų sruoglių. Bebras tarp užpakalinių kojų turi keturias kvapnias liaukas – dvi kietas maišeliuose ir dvi tirštas plėvelinėse pūslėse. Jos be velnio „kvapnios“. Tai tas kietąsias sudžiovintas sutarkuodavau. Viską dariau su odinėmis pirštinėmis, nes tas kvapelis laikosi ne dieną ir ne dvi – ilgam prasmirs visa troba. Su tomis pirštinėmis ant bebrų tako ir pabarstydavau. Išdžiovinti sruogliai yra kaip miltai.
Kartą sumaniau bebrus išgaudyti didelėje pelkėje, iš kurios eidavo kanaliukai į pakrantę, bet jau buvo užsidėjęs ledas. Jis buvo dar plonas, permatomas ir kai kuriuose kanaliukuose po ledu pilna burbulų – toje vietoje tai į urvus, tai išlipti į krantą (kol ledas plonas, bebrai su nugara pramuša) plaukioja bebrai. Tad Lukoševičiaus pamokytas sekliausioje vietoje po ledu pakišdavau paspęstus spąstus. Vieną kartą keturis pastačiau, o kitą rytą radau tris įkliuvusius bebrus. Kartą pastačiau tris – tiek pat ir bebrų radau.
Daug kartų stačiau spąstus prie pagrindinio urvo į bebrų namelį. Tokioje vietoje gylis gali būti net keli metrai. Todėl aš prie spąstų pririšdavau virvutes ir paspendęs nuleisdavau prie urvo. Visada rasdavau įkliuvusį bebrą.
Rasti įkliuvusį ir gyvą bebrą niekam nemalonu. Tai aš, jeigu bebrui nuskęsti neužtekdavo gylio, dugne iškasdavau ar tiesiog kojomis (visada buvau su ilgaauliais batais) išrausdavau duobę ir spąstus statydavau taip, kad bebras įkliūtų priekine koja. Nenuskendęs bebras priekinę koją nusuka ir ištrūksta, tad geriau, kad jis į spąstus įkištų užpakalinę. Dabar tai jau yra selektyviniai. Man su tokiais nebeteko gaudyti.
Ne sykį teko gaudyti bebrus ir su šunimis. Kartą juos gaudėme su netoli Platelių esančio Klaipėdos medžiotojų kolektyvo vadovu Nikolajumi Ševcovu. Dar buvo toks vietinis medžiotojas (dabar jau amžinatilsį) Antanas Jarošius. Na, nuleidome užtvankas, ieškome bebrų – nėra. Ševcovas mane jau traukia per dantį ir tikina, jog greičiausiai toje vietoje nėra jokių bebrų. Aš neskubėdamas brendu upelyje dar likusiu vandeniu, gi, įsižiūrėjau, kad pasislėpęs tarp žolių, dar palindęs po vandenin įkritusiu klevo lapu, yra bebras. Tyliai pribridau arčiau ir sučiupau už uodegos. Kur tu jį išlaikysi. Trenkėsi man tarp kojų. Tėškiausi į vandenį, bet tą bebrą vis tiek nudaigojome.
Tai buvo labai didelis bebras. Kai nulupau, kailis buvo 110 x 110 cm dydžio. Prieš džiovindamas labai ištempti kailio negali. Mat sumažės plaukų tankumas, o priėmėjas, tai pastebėjęs, sumažindavo kainą. Vidutiniškai už kiekvieną bebrą gaudavau apie 100 rublių. Mažą įvertindavo 75 rubliais, didesnį – apie 120.
Bandžiau bebrus gaudyti ir tinklais, bet man nesisekė. Tiesiog paskui paaiškėjo, jog tinklas iš per storo kaproninio siūlo ir bebras neįstumdavo į retiką – atsimušdavo į tinklą ir nuplaukdavo atgal“, – apie bebrų gaudymą pasakojo senasis medžiotojas.
