Sausio 25-ąją tie, kurie domisi piligriminėmis kelionėmis, Žemaičių dailės muziejuje turėjo puikią galimybę išgirsti, kaip tokios kelionės vyksta, ką žmogus atranda savyje šitaip keliaudamas. Apie visa tai plungiškiams pasakojo Klaipėdos universiteto Istorijos ir archeologijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Vacys Vaivada.
Širdį palietė matytas filmas
Kaip sakė Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė, Žemaitijos istorijos tyrinėtojas V. Vaivada 2016-ųjų vasarą daugiau nei mėnesį praleido piligriminėje kelionėje, lankydamas senosios Žemaičių vyskupijos šventvietes – Dievo Motinos šventoves, lurdus, apsireiškimo vietas.
„Mes buvome liudininkai, kaip docentas ruošėsi kelionei. Atrodė neįtikėtina, kaip tokį kelią reikia įveikti, tačiau žinodami jo užsispyrimą ir atkaklumą neabejojome“, – kalbėjo J. Skurdauskienė.
Savo kelionę V. Vaivada pavadino taip: „Žemaičių rožinis. Senosios Žemaičių vyskupijos piligriminis kelias“.
Prieš susitikimo dalyvius stojęs kelionės sumanytojas teigė, kad sumanymai pirmiausia gimsta iš truputėlio tuštybės. „Bet kiekviena mintis prasideda nuo saldainiukų, kol prieinama prie tikro maisto“, – pajuokavo svečias.
Rimčiau susimąstyti apie piligriminę kelionę po senosios Žemaičių vyskupijos vietas V. Vaivada pradėjo po 2013-aisiais vykusios žemaičių piligriminės kelionės į Romą. Tų pačių metų spalio mėnesį Telšiuose buvo surengtas Sąjūdžio 25-metis. Kadangi iki traukinio išvykimo į Klaipėdą dar buvo laiko, vaikštinėdamas po miestą istorikas užsuko į kultūros centrą, kur buvo rodomas režisieriaus Jokūbo Viliaus Tūro filmas apie jo nueitą Šv. Jokūbo kelią.
Svečias prisiminė, kad matytas filmas palietė jo širdį. Grįždamas traukiniu į Klaipėdą svarstė, kad ne taip paprasta ryžtis tokiam žygiui, bandė suprasti paties ėjimo prasmę. „Galiausiai tapo aišku, kad tai padeda susitvarkyti su savo vidumi“, – sakė V. Vaivada.
Treji metai maršrutui sudaryti
Tada jau vyras pradėjo svarstyti, kodėl to nepadarius Lietuvoje, tačiau norint išvengti tuštybės reikėjo suteikti ėjimui prasmės. Kadangi tuo metu buvo kalbama apie Žemaičių vyskupystės 600 metų sukaktį, nusprendė remtis į tai. Jubiliejaus programa buvo išeities dokumentas, bet trūko vienijančios gijos. Žinodamas, kad kelionei turės tik mėnesį, pradėjo dėlioti maršrutą.
Pirmasis maršruto planas gimė 2014 metų rugpjūčio mėnesį. Bendras atstumas sudarė 872 kilometrus. Tokį planą V. Vaivada pateikė Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonui Viliui Viktoravičiui. „Jis suabejojo dėl kai kurių maršruto dalių, jų atstumų“, – prisiminimais dalijosi docentas.
2015 metais, šiek tiek sutrumpinus maršrutą, buvo sudarytas dar vienas planas, tačiau pradėjęs tikrinti kiekvieną punktą istorikas pastebėjo, kad visi jie susiję su Marijos vardu. „Tada pradėjo nebetikti mintis apie Žemaitijos vyskupystę“, – pasakojo V. Vaivada.
Kadangi savo kelionę klaipėdietis pradėti planavo liepos pradžioje, kai Žemaičių Kalvarijoje vyksta atlaidai, gimė idėja sudėlioti maršrutą taip, kad jis sudarytų rožinio formą.
2016 metų birželio mėnesį buvo paruoštas galutinis maršrutas. Tiesa, jis sudarė daugiau kilometrų nei pirmasis, tačiau turėjo prasmę.
Laukė netikėtumai
Vėliau prasidėjo pasiruošimas kelionei. „Reikėjo apie viską pagalvoti. Kuprinė svėrė 30 kilogramų. Dabar žinau, kad tiek nereikia, ypač kai keliauji Lietuvoje. Viską galima rasti vietoje. Kelionėje supratau, kad nėra skanesnio torto, kaip vanduo. Dar ir dabar, prabėgus kone pusantrų metų, prisimenu vandens skonį įvairiose vietovėse“, – kalbėjo V. Vaivada.
Nors iš pradžių į kelionę žadėjo leistis dar keli žmonės, tačiau taip susiklostė, kad maršrutą teko įveikti vienam.
Piligriminė kelionė prasidėjo Klaipėdoje nuo Marijos Taikos Karalienės bažnyčios. Tada svilino 34 laipsnių karštis. Pirmąją dieną nuėjo 46 kilometrus. Nakvynei apsistojo Kartenoje. Vėliau kelias vedė pro Aleksandravą, Pakutuvėnus. Pasiekus Plungę keliautojui dėl pūslių ant kojų teko kreiptis į medikus. „Slaugytojai kartojau, kad vis tiek eisiu. Davė man tvarsliavos ir nurodžiusi dezinfekuoti žaizdas išleido“, – prisiminė V. Vaivada.
Kiekviena diena buvo pradedama viena rožinio dalimi ir pabaigiama dar viena rožinio dalimi ir Marijos litanija. „Šiam punktui niekada nenusižengiau“, – teigė istorikas.
Iš Plungės kelias vedė į Žemaičių Kalvariją, iš ten – pro Alsėdžius, Kęstaičius į Telšius. V. Vaivada susidūrė su netikėtumu Kęstaičiuose. „Net negalėjau numanyti, kad ten pradėjęs dygti kryžių kalnas“, – atskleidė vyras. Viešvėnuose laukė dar viena staigmena – prie bažnyčios stovintis lurdas, nors informacijos apie tai besiruošdamas kelionei nebuvo aptikęs. Viduklėje vis dar jaučiama monsinjoro Alfonso Svarinsko dvasia.
Istorikas susirinkusiesiems sakė, jog keliaudamas atkreipė dėmesį į tai, kad visur lurdai „gyvi“: ten lankosi žmonės, dega žvakės. Pastebėjo ir tai, kad Žemaitijos vakarinėje ir centrinėje dalyse vis dar statomi koplytstulpiai, pakelės kryžiai, koplytėlės.
Yra laiko pagalvoti apie save
Atsakydamas į susitikimo dalyvių klausimus, V. Vaivada neslėpė, kad kelionėje viskas matuojama kitaip, išmoksti stebėti reiškinius, kurie vyksta šalia, pastebi gamtos pasikeitimus. Galų gale turi laiko pagalvoti apie save.
„Mūsų žmonės geri. Per visą kelionę nesutikau nė vieno, kuris paprašytas nepadėtų, neduotų vandens, nepatartų“, – akcentavo svečias.
V. Vaivada neslėpė, jog nakvoti buvo pasiruošęs lauke, tačiau per visą kelionę tai teko daryti tik keturis kartus. Kitais atvejais nakvynės priimdavo gyventojai, parapijų bendruomenės.
„Nors keliavau vienas, bet niekada nesijaučiau vienišas. Buvo toks jausmas, kad kažkas visada yra šalia. Vienu metu ėjau keliu, ir kažkas viduje paliepė: „Pasitrauk.“ Taip ir padariau. Po sekundės automobilis prašvilpė tiesiog pro kojas“, – pasakojo klaipėdietis.
Sakoma, kad piligrimai į kelionę leidžiasi norėdami išpirkti nuodėmes, kam nors ją aukodami. Tad į susitikimą atėję plungiškiai domėjosi, kam savo kelionę skyrė V. Vaivada. Svečias atsakė, kad visų pirma tai buvo jo padėka tiek už nepriklausomybės metus, tiek už asmeniniame gyvenime suteiktas malones.
Per mėnesį V. Vaivada pagal žemėlapius nuėjo 890 kilometrų, tačiau pagal turėtą „Endomondo“ programėlę – 1 048,9 km.
Paklaustas, ar dar kartą leistųsi į tokį kelią ir ką darytų kitaip, svečias tarė: „Eičiau. Tik daugiau bendraučiau su žmonėmis.“
