Vartydama senus popierius radau prieš 25 metus kartu su gimnazijos mokinėmis paruoštą pranešimą.
Mokinių surinkti žmonių pasakojimai apie Sedosubagynus nėra papildyti, nes niekas daugiau ir nebandė šio objekto tyrinėti.
AR NE PER DAUG ĮSIPAREIGOJIMŲ IR FORMALUMŲ?
Svarstau: gal „Santarvės“ skaitytojams bus įdomu, kaip nuo tarpukario iki šių laikų pasikeitė mūsų socialinė apsauga? Kiek daug įsipareigojimų prisiėmė valstybė, kiek daug padaryta, kad mūsų senatvė būtų soti ir saugi. Bet ar tikrai tiek daug reikėjo? Juk žmogui labai svarbu jaustis reikalingam, kol tik gali.
Ar tikrai mūsų senoliai, kiek leidžia jėgos ir kiek turi noro, neitų paravėti gėlyno, neprižiūrėtų pasėtų bulvių ir jų nenusikastų?.. Gal nebūtina organizuoti veiklų, gal vertesnis būtų visiems naudingas darbas?
Taigi siūlau susipažinti su Mildos Kleinauskaitės, Eligijos Nagytės, kitų moksleivių 1999 m. pavasarį surinkta medžiaga, kuri buvo pristatyta 2000-aisiais surengtoje Sedos mažojoje konferencijoje.
BUVO DU UBAGYNAI
Senųjų sediškių minėti ne pačioje Sedoje buvę ubagynai (dabar pavadintume – senelių namai). Bendrą vaizdą susidaryti nėra lengva, nes žmonių prisiminimai – labai šykštūs, be to, prieštaringi. Supratome, kad prie Sedos buvo duubagynai.
Pirmasis – Domėnųubagynas – veikė apytiksliai nuo 1920-ųjų iki 1944 metų.
Domėnųubagynui sudegus, kitas ubagynas, kurio tikslios vietos nenustatėme, buvo įkurtas Vaškio ūkyje arba Sedos girininkijos pastate. Galėjo jis būti įkurtas ir Padvarninkų kaime, nes ten tikrai gyveno ūkininkas Kostas Vaškys. Šis ubagynasveikė nuo 1944 metų iki 1950-ųjų.
PRIEŠTARINGI PRISIMINIMAI
Kaip jau minėjau, mokinių kalbinami seni žmonės apie Sedos ubagynus papasakojo nemažai vienas kitam prieštaraujančių prisiminimų. Tačiau kai kurie faktai kartojasi.
Turiu vilties, kad „Santarvės“ skaitytojams jie padės susidaryti bendrą vaizdą ir nors šiek tiek daugiau sužinoti, kokie buvo senieji globos namai.
Juzepa SIMONAVIČIENĖ, gim. 1913 m. ir Padvarninkųubagynedirbusi šeimininke:
– Senelių buvo daugiau negu dvidešimt. Daugelis vasarą ėjo ubagais, tik žiemą čia gyveno. Ubagynasbuvo trijų aukštų, įsikūręs malūne, kuris neveikė, nes blogai suko girnas. Šalia buvo daržinė, tvartai.
Kambariai ubagyne buvo paprasti, nedažyti. Lovos medinės, sienikai (čiužiniai – red. past.) prikišti šiaudų. Daugelis turėjo skrynutes susidėti daiktams.
Iš pradžių buvo didelė nešvara: veisėsi blakės, utėlės, blusos. Vėliau jos buvo išnaikintos. Buvo ir pirtis.
Ubagynuivadovavo Eičinas, vėliau Reivydas, Budrys, vardų neatsimenu. Dar vėliau – kažkoks milicijos viršininkas. Dirbo bernas Vincentas Mineikis. Prieš mane buvo dvi vienuolės.
Ubagynasturėjo savo ūkį. Žemės buvo 8 hektarai. Buvo laikomos dvi karvės, arklys, šeriama 10 paršelių, buvo žąsų. Ūkininkai ubagynątaip pat paremdavo: atveždavo paršelių, mėsos, bulvių, duonos. Valstybė seneliams skirdavo cukraus, bet jis buvo normuotas.
Stipresni seneliai patys galėjo dirbti ubagyne. Šerdavo gyvulius, skaldydavo malkas, ravėdavo daržus.
Jei kam reikėdavo daktaro, tai jis būdavo parvežamas arkliu. Kunigas ubagynąaplankydavo kartą per mėnesį. Jei mirdavo kuris nors senelis, jį pašarvodavo malūne.
Ubagynasbuvo sudegintas per karą. Seneliai visi išliko gyvi. Jie buvo perkelti į girininkiją, o vėliau – į Ylakius.
Dvi senolės ONA ir JADVYGA (pavardės neužrašytos):
– Ubagynaibuvo Sedoje, Ylakiuose. Sedoje – špitolėje prie bažnyčios – ubagynas veikė kokiais 1945–1947 metais. Jo direktorius buvo Kostas Steponavičius.
Ubagynasbuvo Vaškės ūkyje. Ten gyveno apie 30 senelių. Jie augino gyvulius, ravėjo daržus, turėjo plovyklą. Sedos ubagynasbuvo važiuojant Telšių keliu arba prie girininkijos.
Stasys DAMBRAUSKAS (amžius neužrašytas):
– Ubagynas buvo pastatytas Abromiškės kaime iš Smetonos laikų dvaro, kada valdė grafai. Didelis mūrinis pastatas. Jame gyveno maždaug 50 žmonių. Senelius prižiūrėjo vienuolės iš artimiausių vienuolynų ir slaugės. Jie turėjo žemės, gyvulių. Seniausiems pinigų duodavo klebonija.
Toks ubagynas išsilaikė iki 1944 metų, kol užėjo rusai. Ar mina, ar kas – sprogo senelių namai. Kas spėjo, išsigelbėjo. Ten gyveno elgetos ir seneliai. Jie ten gaudavo darbą ir atlyginimą.
Vėliau ubagynąįkūrė Steponavičius, kuris buvo ir to antrojo ubagynovaldininkas. Dabartinės Sedos miško girininkijos pastate. Ten buvo jau 100 žmonių. Mano senelis su broliu ten dirbo už vaikį.
Bronė ŠAKALIENĖ, gim. 1926 m.:
– Buvau dar maža, kai eidavau į Paežerės mokyklą pro ubagyną. Tas ubagynasstovėjo netoli mokyklos. Buvo malūnas, o tame malūne pirmame aukšte buvo vargšų prieglauda, pasivadinusi ubagynu. Jame gyveno seneliai, kurie buvo vargšai. Juos prižiūrėjo dvi vienuolės. Jos gyveno antrame aukšte, atskirai nuo vargšų. Tie vargšai buvo tokie biedni, kad net buvo apėję utimis. Tą ubagyną išlaikė tikintys žmonės.
Ubagynas sudegė per antrą pasaulinį karą. Kai nuo Telšių pusės važiavo tankai, bombardavo viską, kas pasitaikė kelyje. Taip pat – ir ubagyną, kartu – ir pagalbinį pastatą. Tame pastate sudegė visi gyvuliai.
Vytautas ATKOČAITIS, gim. 1941 m.:
– Ubagynas stovėjo Paežerės kaime. Jis buvo raudonų plytų, nes baltų plytų tada dar negamino, dviejų aukštų. Ubagynėsudegė 1944 metais – buvo subombarduota. Tie ubagai galėjo pabėgti, bet gal ir sudegė.
Kai ubagynėdegė, buvo labai didelė liepsna, ugnis ir juodi dūmai veržėsi į dangų. Ubagų buvo apie 20. Daugiausia buvo moterų, dauguma jų laukėsi. Vienos iš jų pavardė buvo Girtienė.
Laikai buvo Smetonos. Dabar toje vietoje nieko nėra, išskyrus kelis akmenis, kurie pūpso aukštoje žolėje.
Joana ŽVIRZDINIENĖ, gim. 1922 m.:
– Baudžiavos laikais ten buvo kanalas. Žmonės tą kanalą kasė už duonos kąsnį. Žemė ir kanalas priklausė Plinkšių grafui.
Per gaisrą vienus senelius išnešė, kitų – ne. Dabar ten likusios alyvos ir tiltas.
Vacys BUDRYS, gim. 1920 m.:
– Domėnų kaime buvoubagynas – katalikų prieglauda. Tame pačiame pastate buvo ir girininkija. Kai ubagynassudegė, seneliai buvo perkelti į Vaškės ūkį. Jam vadovavo Staponavičius, kuris taisė laikrodžius.
Ubagynasturėjo 33 hektarus žemės ir 5 ar 6 hektarus miško. Laikė karvių, kiaulių. Gyveno daugiau nei 20 senelių. Kai susitvėrė kolūkiai, prieglauda buvo panaikinta.
Stasė STAPONAVIČIENĖ, gim. 1922 m.:
– Netoli buvo ir girininkijos ubagynas. Jam vadovavo Staponavičius. Virėja dirbo Rimkienė. Ubagyne gyveno apytiksliai 40 senelių. Seneliai buvo labai prižiūrimi, bent vienam iš jų susirgus, buvo kviečiamas gydytojas. Jei mirdavo, būdavo katalikiškai palaidojami. Ubagynas turėjo savo ūkį, kuriame buvo laikomos karvės, kiaulės.
Liuda RADZYTĖ, gim. 1921 m.:
– Ubagynas buvo prie Telšių kelio, Vidgirio miškelyje. Vienas kelelis pasisuka pirmiau, ten buvo mokykla. Ubagynopastatas buvo mūrinis, baltų plytų. Senelius aptarnaudavo dvi vienuolės. Prie ubagyno buvo žemės. Šią žemę dirbo dar stiprūs seneliai. Daugelis gyveno gerai. Seneliai laikė gyvulių: karvių, kiaulių.
Jadzė BUTAVIČIENĖ, gim. 1920 m.:
Ubagynas – senas vienaukštis namas iš plytų ir molio – buvo girininkijoje. 1950 m. ten jau gyveno žmonės.
Stanislava BUTNORIENĖ, gim. 1928 m.:
– Sedos ubagynasbuvo didelis, molinis ir nedažytas pastatas. Juo rūpinosi dvi vienuolės (turbūt vietinės) ir kelios moterys, kurios gyveno netoli.
Ūkininkai aukodavo senukams maisto, vienuolės paruošdavo, ką valgyti, ir nešdavo ubagams, senukais rūpinosi. Ubagynegyveno seni žmonės, kurie neturėjo, kur gyventi. Ubagynas turėjo apytiksliai 20 hektarų žemės, kurią dirbo pajėgesni senukai, o tie, kurie sunkesnių darbų dirbti nepajėgdavo, rūpinosi ubagynu. Tvarkė aplinką, gėlių darželius.
Ubagynas stovėjo netoli Žičkienės. Prie ubagynobuvo miškas. Dabar tebėra išlikę akmenų krūva, alyvų ir erškėtrožių krūmai, visai šalia – kanalas. Dar ir dabar tos pievos, kur buvo ubagynas, vadinamos Ubagyne.
POST SCRIPTUM
Dėkoju visoms mokinėms, kurios 1999-aisiais kalbėjosi su senais žmonėmis, klausėsi jų prisiminimų, nes ne visų moksleivių talkininkių pavardės buvo užrašytos ir išliko atmintyje. Be jau minėtų pranešėjų, popierius išsaugojo Aistės Dvaržeckytės, DalijosRužauskaitės, Irenos Musulaitės pavardes. Kitos savęs neįrašė.
O gal kuri nors iš tuometinių jaunųjų kraštotyrininkių skaitys šį „Santarvės“ numerį ir pati prisimins mūsų bendrą darbą?
Mildos KLEINAUSKAITĖS nuotr. 1999 m.
