Sausio 8 dienos popietę Lietuvoje degė laužai, prie kurių būriavosi šalies žemdirbiai. Ne pasišildyti prie jų tądien susirinkta. Atvirose vietose prie pagrindinių kelių laužų liepsnos švietė kaip protesto prieš sektorių žlugdančią žemės ūkio politiką ženklai, kurie tuo pačiu liudijo ir ūkininkų vienybę bei solidarumą. Prie Žemės ūkio tarybos inicijuotos protesto akcijos prisijungė ir Plungės rajono bei Rietavo savivaldybių ūkininkai.
Kurdami laužus ūkininkai signalizavo apie pavojų
Kelios dešimtys Plungės rajono žemdirbių, lengvaisiais automobiliais ir sunkiasvore žemės ūkio technika suriedėjusių į Babrungo kaimą, siuntė valdžiai žinutę – „Mums jau gana!“. Tarsi pritardami protesto akcijai ir drąsindami kovoti už teisę būti šeimininkais savo žemėje, garsiniais signalais protestuotojus sveikino keliu Palanga–Šiauliai važiuojančių automobilių vairuotojai.
Dėkodamas ūkininkams ir juos palaikančių įmonių atstovams, susirinkusiems į protesto akciją, Lietuvos ūkininkų sąjungos Plungės skyriaus pirmininkas Marijus Kaktys kalbėjo: „Nuo seno, kai žmonėms kildavo pavojus, jie kurdavo laužus ir taip pranešdavo apie juos ištikusią nelaimę kitiems. Šiandien laužus kuriame mes, ūkininkai, pranešdami, kad esame pavojuje, – mus nori nuvaryti nuo mums priklausančių žemių. Nebeturime teisės savo nuosavybėje tvarkytis, vadovaudamiesi savo nuožiūra ir savo protu“.
Karvių „auksu“ žadėjo pasidalinti su Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijomis
M. Kaktys trumpai apžvelgė pagrindinius reikalavimus, kurie aiškiai buvo išdėstyti ir protestuotojų rankų laikomuose plakatuose. Šie skelbė, kad žemdirbiai reikalauja be prievartos ūkininkams išspręsti daugiamečių pievų atstatymo bei, pieno krizės problemas, palikti senąją žymėto dyzelino naudojimo tvarką. Tarp reikalavimų ir tai, kad saugotinų teritorijų, paviršinių vandens telkinių apsauginių juostų bei zonų plėtra būtų vykdoma ne žemės savininkų sąskaita. „Anksčiau nuo upelių užtekdavo palikti trijų metrų apsauginę zoną, dabar jau reikalaujama 20 metrų. Nepritariam tam, kad be jokios konkrečios priežasties būtų mažinami mūsų dirbamos žemės plotai“, – kalbėjo M. Kaktys.
Daug priekaištų išsakyta Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms, kalbėta, kad didelę įtaką žemės ūkiui turintys biurokratai visiškai nesupranta ūkininkų, jų problemų, su kuriomis šie susiduria, ir nėra pajėgūs objektyviai ir greitai spręsti iškilusių klausimų. Kaip pavyzdys pateikta praėjusio rudens situacija, kai dėl triskart Žemaitijoje normas viršijusio kritulių kiekio ūkininkai iki lapkričio 15 d. nesuspėjo į laukus išvežti mėšlo ir srutų. „Prašėmė, kad terminas būtų pratęstas. Dvi savaites posėdžiavo šiuo klausimu, vėliau lyg ir sudarė komisiją, o kam? Gamta jau padarė savo darbą: dabar žemė įšalusi, paskui bus įmirkusi. Tikriausiai norima, kad mėšlą mes prie Seimo ar Vyriausybės atvežtume“, – kalbėjo Ūkininkų sąjungos Plungės skyriaus vadovas.
„Darykime taip, kaip vokiečiai. Vežkime mėšlą ir kratykime jiems prie durų“, – pasigirdo raginimasis iš protestuotojų tarpo. Apie tokią galimybę iškalbingai įspėjo ir ant priekabos, stovinčios šalia laužo, pakabintas plakatas: „Savo karvių „auksu“ galime pasidalinti su Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijomis“.
„Arogantiška mūsų premjerė – sėdi koją ant kojos užsimetusi…“
Žemdirbiai jaučiasi nesuprasti ir spaudžiami įvairiausių ribojimų, finansiškai žlugdomi mažų pieno ir nepakankamų grūdų supirkimo kainų.
Kol ūkininkai laukuose degino vilties ir protesto laužus, jų atstovų delegacija Vilniuje ėjo susitikti su premjere Ingrida Šimonyte. M. Kaktys sakė nieko gero iš to nesitikintis: „Praėjusį kartą aš pats buvau tokiame susitikime. Arogantiška mūsų premjerė – sėdi koją ant kojos užsimetusi. Mums paprašius pagalbos, kad prie Europos Sąjungos skiriamų lėšų būtų prisidedama ir iš nacionalinio biudžeto, pasiūlė: jeigu yra pinigų po užpakaliu – išsitraukit. Nė vienas nedrįsom pažiūrėti…“.
Kartu su žemdirbiais protesto akcijoje buvo ir Plungės rajono savivaldybės tarybos narys, Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas. Jis pritarė žemdirbių protestui, palaikė jų norą kovoti už savo teisę būti šeimininkais savo žemėse. Taip pat pastebėjo, kad vokiečių ir prancūzų ūkininkai šitaip taikiai laužų laukuose nedegintų ir savo reikalavimus gintų daug atkakliau.
Apie bendravimo su aplinkosaugos specialistais ypatumus, o gal tiksliau būtų sakyti nesusipratimus, pasakojo ir protesto dalyviai. Kai kurios pastabos nuskambėjo tarsi anekdotai. „Nulesė man paukščiai pasėlius, skambinu specialistams, domiuosi, kas man padengs nuostolius, – pasakojo ūkininkas. – Ir žinot, ką man pasiūlė? Apsitverti laukus…tvora. Klausiu, kokio aukščio ji turėtų būti, kad paukščiai neįskristų? Ir toje vietoje aplinkos saugotojo kompetencija baigėsi“.
Pažadėjo ieškoti sprendimų ir pasiūlė dar vieną susitikimą
Nuo šalčio ir vėjo ūkininkai protesto dieną šildėsi karšta kopūstiene ir arbata. Su sušalusiais šiluma dalijosi ir laužas. Kol protestuotojai jį kurstė, Žemės ūkio tarybos atstovų delegacija pabendravo su premjere I. Šimonyte ir ministru Kęstučiu Navicku.
Kaip vėliau kalbėjo Žemės ūkio tarybos (ŽŪT) pirmininkas Ignas Hofmanas, susitikimas nenuvylė. Ministrė pirmininkė pažadėjo spręsti ūkininkų keliamas problemas dėl pakeltų kuro akcizų, daugiamečių pievų atkūrimo, saugomų teritorijų plėtros, bet sprendimas dėl pieno krizės nebuvo rastas.
Premjerė I. Šimonytė pasiūlė ūkininkams susitikti dar vieną kartą – kovo mėnesį. Taigi gali būti, kad šį kartą protestuotojai drastiškų protesto veiksmų nesiims ir karvių „auksu“ su ministerijomis nesidalins.
„Kasmet mums keliami vis didesni ir „durnesni“ reikalavimai…“
Protesto laužai liepsnojo ir Rietavo savivaldybėje. Interaktyviame protestuotojų žemėlapyje buvo pažymėta, jog šio krašto žemdirbiai į protesto akciją renkasi Skaborų kaime (Tverų seniūnija) ir Lėgų kaime (Rietavo seniūnija). Laukuose netoli magistralės Klaipėda– aunas–Vilnius bendrą laužą sukrovė susivieniję Rietavo ir Šilalės rajono savivaldybių ūkininkai.
Kaip pasakojo rietaviškis ūkininkas Ramūnas Jurkus, žemdirbiai nuo Kvėdarnos pusės buvo daug aktyvesni ir sudarė didžiąją Lėgų kaime susirinkusių protestuotojų dalį.
Kalbinome R. Jurkų jau po Žemės ūkio tarybos delegacijos susitikimo su premjere ir žemės ūkio ministru, tad pasidomėjome, kaip jis asmeniškai vertina šio susitikimo rezultatus, ar tikisi kažkokių ženklesnių pokyčių?
„Visada viešoje erdvėje pateikiama, kad ūkininkai viskuo nepatenkinti, kad jie prašo mokesčių mokėtojų pinigų. Didžiausias mano asmeninis pageidavimas – kad kuo mažiau būtų kišamasi į kasdienį ūkininko darbą. Dabar nebe gamta, o biurokratai iš Vilniaus yra pagrindiniai žemdirbio darbo rezultatų reguliuotojai. Kasmet su ūkininkais svarstome, ką dar jie sugalvos. Ir kasmet mums keliami vis didesni ir „durnesni“ reikalavimai. Kad ir dabartinė situacija – kažkas iš kažkur ištraukė „carinius“ žemėlapius ir nustatė, kad tavo žemėje yra kažkoks durpynas. O savininkas turi įrodinėti, kad natūroje taip nėra, kitaip sakant, kad jis – ne asilas. Didžioji dauguma ūkininkų – žmonės su aukštaisiais išsilavinimais, tad nereikėtų jų laikyti neišmanėliais. Kažkada tikrai trūks visų kantrybė dėl tokio kišimosi į jų darbą. Turiu penkis vaikus ir nė vienam iš jų nelinkėsiu pasilikti žemės ūkyje“, – daugmaž tokiomis mintimis dalijosi vieno iš stambiausių Rietavo savivaldybėje ūkių savininkas Ramūnas Jurkus.
