sakė mūsų kraštietis džiazo virtuozas Petras Vyšniauskas, apsilankęs Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje, įdėmiai jo prisiminimų ir muzikavimo klausiusiems mokiniams.
Dažnai skubantis į Plungę aplankyti savo mamos, sesers ir brolio, šį kartą maestro į Plungę atvyko pakviestas dalyvauti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrančių Kotrynos Nekrašiūtės ir Raimondos Katiliūtės edukaciniame projekte „Per Musica Ad Astrum“.
Anot projekto sumanytojų, pavadinimas, lietuviškai reiškiantis „Per muziką į žvaigždes“, įprasmina pagrindinę projekto idėją – muzika, muzikos menas, muzikos meno pažinimas sujungia skirtingas žmonių kartas, yra tas bendrasis vardiklis ir visiems suprantama meno kalba, kuri, kaip yra pasakęs garsus muzikas lordas Yehudis Menuhinas, gali išgelbėti pasaulį. Projekto tikslas – kad daug savo veiklos srityse pasiekę žmonės aplankytų juos ugdžiusias mokyklas, padovanotų koncertą ir žurnalo „Muzikos barai“ prenumeratą metams, savo pavyzdžiu paskatintų jaunimą integruotis į kultūrinę visuomenę.
– Į savo gimtąjį miestą su projektu „Per muziką į žvaigždes“ grįžtu pasakyti, jog didžiu žmogumi ne gimstama, o tampama, – sakė maestro Petras Vyšniauskas.
Plungės miesto garbės pilietis Petras Vyšniauskas – vienas iškiliausių ir savičiausių Lietuvos džiazo kūrėjų, aukščiausios klasės saksofono virtuozas,
muzikuojantis su įžymiausiais džiazo, folkloro, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos atlikėjais. Tai daugiausiai titulų pelnęs Lietuvos muzikas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, Nacionalinės premijos laureatas, 2005 metais pripažintas Nacionaline vertybe. 2008-aisiais P. Vyšniauskas pelnė Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos aukso medalį ir sertifikatą už kūrybinę veiklą. Apdovanotas Baltijos Asamblėjos premija „Už profesionalų praeities vertybių perteikimą muzikos avangardo kontekste ir baltų identiteto sklaidą pasaulyje“.
Kelias „per muziką į žvaigždes“ prasidėjo Plungėje, dvasingoje ir muzikalioje tėvų šeimoje. Jauniausiam trejų metų sūnui Petrui patiko „improvizuoti“ nedideliu akordeonu.
– Visi turime pradžią. Anksti mane patraukė muzika. Tuo laiku Plungė skambėjo, buvo daug grojančiųjų. Ir aš norėjau groti. Traukė fortepijonas, bet tėvai neturėjo pinigų tokį nupirkti. Patiko smuikas… Apskritai labai norėjau groti. Tad muzikos mokykloje pradėjau mokytis groti akordeonu. Per pirmuosius egzaminus, atsimenu, taip jaudindavausi, jog rodėsi, kad ir žemė drebėdavo…
Nuo devynerių metų mane pradėjo kviesti į gimtadienius. Tai buvo gera mokykla – ir grojimo, ir žmonių pažinimo. Paskui mokytojas Pranas Škimelis parodė klarnetą, davė pabandyti. Pabandžiau – ir mokiausi juo groti. Tuometinėje Plungės 1-ojoje vidurinėje mane pastebėjo „Žemaitėlių“ estradinio ansamblio vadovas mokytojas Juozas Milašius.
Pirmasis moksleivių estradinių ansamblių konkurse laimėtas laureato apdovanojimas – kuklus vimpilėlis man ir dabar labai brangus. Grojau daug, tiesiog buvau paskendęs muzikoje. Vėliau Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija) mokiausi groti klarnetu, saksofono klasės dar nebuvo. Saksofoną pirmą kartą pamačiau Plungės kultūros namų sandėlyje – vėl mokytojas P. Škimelis parodė. Atsimenu, atidarytoje juodoje dėžėje instrumentas suspindo kaip aukso kalnas… 1972-aisiais mokantis Klaipėdoje, Pranas Narušis mane pakvietė saksofonu groti džiazą. Studijuodamas Vilniuje, grojau klarnetu ir saksofonu.
Manau, jeigu nori groti ir taip turi ką pasakyti, instrumentas gali būti bet koks. Neįvardinu savęs vien kaip džiazo atlikėjo, labai vertinu klasikinę muziką. Grodamas negalvoju apie įvertinimą ar apdovanojimą, bet jeigu įvertina – malonu, – dalinosi prisiminimais ir mintimis maestro, pagrodamas saksofonu ir fortepijonu, drauge su mokiniais žiūrėdamas ir komentuodamas video ir fotomedžiagą iš jo gyvenimo, kūrybinės veiklos.
Moksleiviai domėjosi, ar svečiui teko gauti dvejetą, grojant koncerto metu suklysti, ar yra griežtas savo studentams, ar myli gyvūnėlius, ar kokį nors turi…
Kiekvienas klausimas svečiui buvo svarbus. Esą teko ir nepatenkinamą pažymį pelnyti, ir koncerto metu ne tą natą pūstelėti… Savo studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas sakė esąs draugas. Džiaugiasi, kad visi jie gerai groja. Myli ir gyvūnus. Turi jau penktą šunį – senbernarą Bučkį… O kuri diena laimingiausioji?
– Laimingiausioji diena ta, kai gimiau Plungėje. Tas miestas turi gerą aurą. Aš ir dabar mąstau ir skaičiuoju žemaitiškai. Užsimerkęs dažnai matau gimtuosius namus. Juose – daug muzikos instrumentų, – pasakojo svečias.
Klausimai liete liejosi, maestro už klausimus dovanojo kompaktinę plokštelę, „Muzikos barų“ žurnalų, katalogų „Didysis muzikų paradas“, dalino autografus. Mokyklai padovanojo žurnalo „Muzikos barai“ metų prenumeratą. Papasakojo, jog su gitaristu ir kompozitoriumi Juozu Milašiumi jaunesniuoju, JAV gyvenančiu avangardinio džiazo perkusininku Daliumi Naujokaičiu, Amsterdame studijuojančiu sūnumi trimitininku Dominyku išvyks į koncertinę kelionę.
– Per dvi savaites apskriesim visą Žemės rutulį. Po to vėl trumpam grįšiu į Plungę, – sakė Petras Vyšniauskas.
Savo mokyklas aplankė ir kiti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatai: dirigentas Saulius Sondeckis – Šiaulių J. Janonio gimnaziją, operos solistas Vladimiras Prudnikovas – Mažeikių muzikos mokyklą, Valstybinis Vilniaus kvartetas ir pianistas Petras Geniušas – M. K. Čiurlionio meno mokyklą Vilniuje.
