Taip jau sutampa, kad šią liūdną šaliai dieną, sausio 13-ąją, Plungė turi ir smagią šventę – minime savo miesto gimtadienį. O jis – gana solidus, jubiliejinis – net 220 metų! Mat 1792 metais, būtent sausio 13-ąją, Plungės miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Ta proga kalbiname Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoją, istorikę Jolantą Skurdauskienę.
– Kokia Plungė buvo iki Magdeburgo teisių suteikimo?
– Iki XVIII a. Plungė buvo nedidelė gyvenvietė su dvaru ir bažnyčia. Dar 1738 m. miestelį sudarė vos keliolika kiemų: 12 žydų ir 6 krikščionių sodybos. Per XVIII a. Plungė gerokai ūgtelėjo. Šio amžiaus pabaigoje miestelyje buvo per pusantro šimto apgyvendintų, mokesčius mokančių sklypų, tada vadintų dūmais.
Iki 1792 m. privilegijos Plungė buvo nesavivaldi. To meto miestams ir miesteliams tai buvo įprasta. Pagal dydį ir reikšmę jie egzistuodavo kartu su dvaru ar bažnyčia. Taip buvo Vilniuj, Trakuose, Kaune, Raseiniuose ir kitur. Gyvenvietę paprastai sudarydavo miestas (miestelis), dvaras (pilis) ir bažnyčia su jos valda. Šios trys dalys buvo tarsi atskiros skirtingų luomų teritorijos, turėjusios skirtingas funkcijas valstybėje, o visuomenėje – skirtingas teises ir pareigas. Reikia akcentuoti, kad 1792 m. savivalda suteikta tik vienai gyvenvietės daliai – miestui (miesteliui), o dvaro ir bažnyčios teritorinė nuosavybė Plungėje išliko iki pat XX amžiaus pradžios.
– Kada, kodėl ir kokiais kriterijais remiantis, Plungei suteiktos Magdeburgo teisės?
– Plungės savivaldos ir herbo atsiradimas glaudžiai susijęs su XVIII a. pabaigos įvykiais valstybėje. 1788 m. į to meto valstybės sostinę Varšuvą susirinko Seimas, kuris užtruko iki 1792 m. ir buvo pramintas Didžiuoju, Reformų arba Ketverių metų seimu. Tarp svarbiausių Seimo nutarimų 1791 m. balandžio 18 d. buvo priimtas Miestų įstatymas ir garsioji būsimosios reformuotos valstybės Gegužės 3-iosios konstitucija. Pagal šiuos dokumentus ne tik didesnieji arba senieji miestai, bet ir mažesni miesteliai, kurių veiklos pobūdis atitiko miestams keliamus reikalavimus, galėjo tapti laisvaisiais miestais. Tokių miestų miestiečiai buvo išlaisvinami iš seniūnų valdžios, gavo teisę savarankiškai disponuoti jiems skirta žeme, verstis amatais ir prekyba, išsirinkti savus valdžios ir teismo organus, kurių valdžiai privalėjo paklusti visų luomų gyventojai.
Per 7,5 mėnesio (1791 m. lapkritis–1792 m. birželis) Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis patvirtino net 74 laisvųjų miestų teises. Naujieji miestiečiai kartu su bajorais prisiekinėjo Gegužės 3-iosios konstitucijai, žadėjo už ją net gyvybę atiduoti, kėlė patriotinius šūkius „Už laisvę, lygybę ir visos tautos laimę!“
Naudodamiesi šiuo pakilimu, laisvojo miesto privilegijas sau išsirūpino Plungės, Platelių, Rietavo ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių gyventojai.
Tai padaryti buvo ne taip paprasta. Reikėjo vykti į Varšuvą, ten įrodyti, kad gyvenvietė gali būti laisvuoju miestu, gauti Stanislovo Augusto pasirašytą privilegiją. Paprastai privilegijai išrūpinti maži miesteliai samdydavo bajorus arba didžiųjų miestų miestiečius. Tik jie galėjo valstybės raštinėje surinkti reikalingus dokumentus, patekti pas karalių ar bent Lietuvos vicekanclerį. Be to, ir pačiame miestelyje turėjo būti iniciatyvių žmonių, žinojusių įstatymus ir gebėjusių sutelkti kitus gyventojus, nes tai kainavo nemažus pinigus. Jų reikėjo ir privilegijai išpirkti, ir pačiai savivaldai kurti.
Plungės privilegija rūpinosi miesto vaitas, kilmingasis Mykolas Čašinskis. Būtent jis vyko į Varšuvą, iš kur ir atvežė Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio 1792 m. sausio 13 d. pasirašytą laisvojo miesto privilegiją. Pergamentinė privilegija su spalvotu miesto herbu, įrišta į puošnius rudos odos kietviršius, išliko iki mūsų dienų ir dabar saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Privilegijoje valdovas rašė, kad Plungės miestiečių garbei suteikiąs tokį herbą, koks jo privilegijoje yra nupieštas: „Kviečių pėdą, laisvai surištą karmazininiu kaspinu, o virš varpų – Dievo Apvaizda“.
– Ką Magdeburgo teisės davė Plungei?
– Plungės miestiečiams ilgai džiaugtis įgytomis teisėmis ir herbu neteko. Pirmiausia jie susidūrė su Plungės seniūno pasipriešinimu. 1792 m. gegužės mėn. Plungės miesto vaitas Mykolas Čašinskis, tarėjai Motiejus Mazolevskis, Simonas Janikovičius, Jokymas Novogrodzkis, Vincentas Kvietkovskis su visais miestiečiais Asesorių teismui skundėsi, kad vietos administracija – Upytės vėliavininkas Benediktas Karpis bei jo paskirtas valdytojas Jonas Vardomskis – nepripažįsta savivaldos teisių ir privilegijų, jas varžo. Neišliko aiškesnių žinių apie pirmosios savivaldos darbą, jo heraldikos naudojimą. Pagaliau, kai 1792 m. viduryje krašte nugalėjo Didžiojo reformų seimo priešininkai konfederatai, Plungės savivalda ir herbas turėjo būti panaikinti, miestas vėl tapo nuo seniūnijos savininko priklausoma gyvenviete.
1793 m. įvykdytas antrasis, o 1795 m. – ir trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimai. Lietuva ilgesniam nei 100 metų laikotarpiui pateko Rusijos imperijos valdžion.
1792 m. sausio 13 d. privilegija žymėjo labai svarbų pokytį Plungės istorijoje. Laisviems plungiškiams išreiškus savo valią ir įdėjus nemažai pastangų, ji tapo savavaldžiu miestu. Šis neilgas miesto pirmosios savivaldos laikotarpis paliko gilų pėdsaką miestiečių savimonėje, tapo viena svarbiausių istorinės atminties sudedamųjų dalių.
