Šiandieninė etninės kultūros ir tradicijų svarba

Etninė kultūra yra ne tik liaudies šokiai, dainos, pasakos, tautinis kostiumas, folkloro ansambliai, žaidimai, tautosaka, liaudies medicina, kulinarinis paveldas ar tradiciškos etninės kultūros šventės: Kūčios, Kalėdos, Užgavėnės, Joninės, Vėlinės ir t.t.

Etninė kultūra – ir mūsų santykis su viešuoju gyvenimu, pagarba vyresniam ir išmintingesniam, santykis su gamta, pagarba ir savigarba, tarpusavio santykiai, bendravimas su kaimynu ir panašiai. Etninė kultūra, paveldas, liaudies menas yra didžiulis kiekvienos tautos turtas, kurio dėka mes išsiskiriame iš kitų tautų. Mažai valstybei, tokiai kaip Lietuva, reikia aiškiai suvokti savo etninės kultūros, kaip išskirtinumo ir savitumo garanto, svarbą tiek instituciniu, tiek visų žmonių lygmeniu. Privalu turėti saugiklius, norint visa tai išlaikyti.
Žinoma, šiandieninėje interneto ir globalizacijos epochoje daugybė mūsų etninės kultūros apraiškų tampa, ypač jaunajai kartai, lyg ir neįdomios, nepatrauklios, o gal net nemadingos. Dažnas mūsų save tapatina ne su bendruomene ar jos tradicijomis, o su pinigais bei kitokiomis materialinėmis vertybėmis. Dažnas, galbūt nesibodėdamas, gali sakyti, kad jis gerai jaučiasi ir sugeba visaverčiai priimti tą aplinką, kurioje gauna didesnį atlygį ar gali įsigyti daugiau reikalingos materijos. Tačiau turbūt iš tikrųjų taip nėra. Prigimtiniai dalykai ir aplinkos, kurioje mes augame, įtaka išlieka visam gyvenimui. Svarbu suvokti savo tradicijų, šeimos ir bendruomenės vertybių svarbą, jas aiškiai pažinti ir deklaruoti. Siekiant būti nepaprastai šiuolaikišku, inovatyviu ar išskirtiniu pasauliečiu, visai nebūtina atmesti to, kas savita, ir besąlygiškai perimti kitų siūlomą suvokimą.
Kita vertus, šiandien etninė kultūra yra tokia pat dinamiška ir kintanti kaip ir aplinkos gyvenimas. Ji įgyja naujų formų, modernėja, tampa aiškiau suvokiama jaunajai kartai,
netgi „kalba internetine kalba“. Svarbu profesionaliai suvokti šį virsmą, svarbu, kad kintant ir šiuolaikėjant etninės kultūros perėmimo ir naudojimo formoms, išliktų tikroji jos esmė.
Kai šalies identitetas silpnas, žmonėms sunku suvokti savo šalies, savo aplinkos etninę kultūrą ir susitapatinti su ja. Tada iškyla grėsmė, kad žmonėms tampa nereikšmingi paprotiniai dalykai, kad jų emociškai su tuo niekas nesaisto, jie gali laisvai „įtikėti“ į svetimus papročius, susikrauti lagaminus ir išvažiuoti. Todėl labai svarbu šiandien mums visiems – tėvams, mokykloms, kultūros organizacijoms – profesionaliai organizuoti etninės kultūros procesus, į kuriuos įsitrauktų kiek galima daugiau bendruomenės narių. Svarbu šalia „lengvo“ laiko leidimo ar šiuolaikinių formų išpažinimo turėti pamatinius vertybinius dalykus perduodančius profesionalius specialistus. Jų dėka nepasiklysime ir išmoksime etninės kultūros reiškinius priimti šiandieniniu, nuolat kintančiu pavidalu.
Valstybė, remdama kultūrines formas, privalo išskirti etninę kultūrą, užtikrinti profesionalų kūrimą, ypač mažuose šalies miesteliuose, kad viskas išliktų, kad būtų gyva ir suvokiama nūdienos žmogui. Etninės kultūros ugdymas turėtų būti ne atsitiktinis, o sistemingas ir nuoseklus. Tik savo etninės kultūros dėka galime būti įdomūs, išskirtiniai ir patrauklūs. Tik savo tradicijų, gyvenimo būdo savitumo, kalbos, bendravimo ir dvasinio ryšio palaikymo dėka visada norėsime grįžti, visada vertinsime savo artimuosius, gerbsime kitą, laisvai ir oriai save tapatinsime su savo kraštu, namais ir artimaisiais.