Šiemet Medžiotojų ir žvejų draugija švenčia 100-metį

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugiją įkurti 1920-aisiais sumanė garsus mūsų šalies gamtininkas Tadas Ivanauskas. Jis ir tapo pirmuoju draugijos vadovu. Šios organizacijos pirmininku 2006–2013 metais yra buvęs plungiškis prof.

Rimantas Benetis.
Respublikinė 100-mečio šventė numatyta lapkričio mėnesį. Iki tol laikraščio „Plungė“ puslapyje „Gamta. Medžioklė. Žūklė“ spausdinsime medžiotojų ir žvejų mintis apie draugijos veiklą. Be jokios abejonės, pirmiausia būtina, kad pasisakytų dabartinis Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Saulius Vengalis:
– Mano atėjimas vadovauti draugijai buvo netikėtas. Tikrai negaliu sakyti, jog buvo toks sumanymas – labiau draugų medžiotojų priragintas tapau medžiotojų ir žvejų vadovu.
Dvidešimt metų būdamas šalia (dirba draugijos patalpose esančioje medžioklės ir žūklės reikmenų parduotuvėje – aut. past.) matydavau, kas draugijoje vyksta, kokie darbai, kokie renginiai daromi.
Anksčiau reikėdavo pratęsti medžiotojų bilietus, parengti sąvadus. Draugijoje buvo būtinas žmogus, kuris viską atliktų. Sąvado nebeliko. Dabar medžiotojų klubai, būreliai mokesčius moka pervedimu į draugijos sąskaitą. Tačiau veiklos netrūksta, nes reikia išduoti leidimus žvejoti draugijos išnuomotuose vandenyse. Tai gana rimtas darbas. Per 2019 metus išduota beveik 750 leidimų. Jie kainuoja po 12 eurų. Ir štai paaiškėjo, kad žvejai draugijai daugiau pinigėlių suneša nei medžiotojai, kurių dabar turime apie 400.
Medžiotojų skaičius vis kinta, nes nemažai išvyksta uždarbiauti į užsienį. Pasiūliau kolektyvų vadovams senjorų netraukti į medžiotojų sąrašus dėl mokesčio draugijai, o sudaryti jiems galimybę atvykti į medžioklę svečio teisėmis. Tai bus finansinė lengvata, nes, tarkim, per sezoną žmogus tik vieną kitą kartą atvyksta į medžioklę, o klubo mokestį moka.
Medžioklė yra nepigus malonumas. Kasmet stojančiųjų į medžiotojus mažėja. Vien papildomas žvėrių maitinimas, ūkinis darbas prie namelių, kai kas ir bendrą transportą turi, o jį reikia išlaikyti, reidai, mokesčiai. Dar daug ką galima išvardyti, kad įtikinčiau, jog medžioklė tikrai brangus pomėgis.
Tapus draugijos vadovu pirmoji į galvą atėjusi mintis – kad keistųsi visuomenės požiūris į medžiotojus. Esu suplanavęs ateityje iškalbingesniems medžiotojams eiti į mokyklas, rengti susitikimus su vaikais, vesti temines pamokas, kad augančiam žmogui ateitų supratimas, jog medžioklė yra ne žvėrių žudymas, o jų skaičiaus reguliavimas, susijęs su visos gamtos gyvavimu ir kartu pajamomis valstybei. Kaip laukinė gamta išgyventų, jei medžiotojai papildomai nemaitintų gyvūnų? Beje, kai kurie iš jų net nemedžiojami. Į miškus medžiotojai atveža šimtus tūkstančių tonų įvairių grūdų, kukurūzų, žirnių.
Aš visada per įvairius pokalbius su ne medžiotojais sakau, jog ne nušovė, o sumedžiojo. Lietuvoje paskerdžiama apie 600 tūkstančių kiaulių. Tūkstančiai karvių, kalakutų, broilerių. Jie juk auginami maistui ir savo gyvenime neturi pasirinkimo – tik mirtis. Kuo medžiotojas yra blogesnis už skerdyklos darbuotoją, ūkininką ar šiaip kokį žmogelį, gyvulį ar paukštį auginantį maistui? Atėjo laikas, jam šmaukšt peiliu ar padėjo ant trinkos galvą ir kirviu mostelėjo, o prieš tai glostė.
Medžiotojas gali ir nepataikyti, žvėris jį gali pajusti ir taip išvengti šūvio, o galiausiai (tarkim, briedžiams, elniams, danieliams, stirninams) yra nustatomas leistinas sumedžiojimo skaičius. Kada pagaliau medžioklės priešininkai tai supras? Dalis visuomenės medžiotoją padarė baubu! Kažkodėl apie žūklę, apie iš gamtos imamus resursus bemaž nekalbama – tik apie medžioklę. Matyt, kažkam yra naudinga, kad taip būtų. Tai neretai susiję su politika – ir stengiamasi.
Štai atsirado vilkų perteklius. Ne šiaip sau atsirado, o planuotai. Visuomenė kiršinama. Vilkai jau ateina į gyvenvietes, kaimuose išpjauna šunis, sudrasko gyvulius. Tokių atvejų tūkstančiai. Eilinis žmogelis visą kaltę verčia medžiotojams, nors jiems surištos rankos. Rėksnių prieš medžioklę vis daugėja, nors apie gamtą, apie žvėrių populiaciją neturi nė žalio supratimo. Surengia akciją prieš vilkų medžioklę. Stovi būrelis studentėlių prie Aplinkos ministerijos ir tarškina būgneliais pasamdyti už 20 eurų. Gėda žiūrėti…
Lietuvoje yra bemaž 40 tūkstančių medžiotojų. Negi negalime padaryti įtakos, kad visuomenėje nebūtų tiek nusistačiusių prieš medžioklę? Pagaliau būtina suprasti, jog medžiotojai yra jėga. Ne kartą Krašto apsaugos ministerijoje kalbėta, kad jei Lietuvos panorėtų koks nedraugas, į kovą stotų ir medžiotojai. Kai medžiotojai valdžios žmonėms išsako kokį nors nepasitenkinimą, jie nėra girdimi. Jei bus bėda, tada mes jau reikalingi. Manau, kad tai susiję ir su respublikinės draugijos neveiklumu.
Medžioklės kultūra vis kyla. Aišku, erzina įvairiausi suvaržymai. Seniau buvo mažiau reikalavimų, o dabar medžioklėse nelaimingų atsitikimų, neleistinų žvėrių sumedžiojimo ar tik nebus atsiradę daugiau.
Manau, kad seniai nebereikia jokių licencijų. Kiekvienas medžioklės kolektyvas pats žino, kokių žvėrių kiek turėti. Atsirado daugybė biurokratijos. Nežinai, kada medžioklėje pasirodys koks tikrintojas, ir jei medžioklės lape ne toje vietoje įrašyta ar kas nors neįrašyta, tuoj gauni baudą. Draugija nebeturi jokių teisių. Viskas perduodama Aplinkos ministerijai.
Mūsų skyrius kokių nors rimtesnių bėdų neturi. Finansinė padėtis nebloga. Iš medžiotojų ir žvejų surinktais pinigais nesišvaistome. Jau remontavome draugijos pastatą. Ir dar šis tas numatyta jam sutvarkyti. Jį ketiname pritaikyti didesniam medžiotojų ir žvejų skaičiui.
Valdyba yra numačiusi kasmetines žūklės varžybas, šaudymo varžybas, kurios jau virtusios medžiotojų švente, bus trofėjų apžiūra ir kiti renginiai.