Šimtametei plungiškei Anicetai – sveikinimai jubiliejaus proga

Sausio 30 dieną į Anicetos Paplauskienės namų duris pabeldė Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, jo patarėjas Gintautas Vaitkevičius, Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Genovaitė Vasylienė, „Sodros“ Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė ir jos pavaduotoja Birutė Ignotienė. Jie atėjo nuoširdžiai pasveikinti garbingo šimto metų jubiliejaus sulaukusios ir sausio 29 dieną šeimos būryje jaukiai sukaktį atšventusios plungiškės.

Meras A. Klišonis apjuosė šimtametę A. Paplauskienę tautine juosta ir iš širdies visų atėjusiųjų pasveikinti vardu linkėjo jai sėkmės, stiprybės ir sveikatos, taip pat kad jubiliatę suptų vien geri žmonės. Sveikatai pastiprinti įteikė vaisto nuo visų ligų – medaus. Kraitelę saldainių, gėlių puokštę sukaktuvininkei įteikė ir „Sodros“ atstovės.
„Užlaikė mane ilgai, bet džiaugiuosi… Ačiū visiems už sveikinimus“, – sujaudinta dėmesio trumpam susigraudino jubiliatė, kuriai stiprios sveikatos ir gero ūpo prisipažino pavydintys ir jos vaikai.
„Kartais padejuojame, kai apsergame ar nugara suskausta, o mama tuoj atsiliepia, kad jai nieko neskauda! Ir optimizmo, tikėjimo sėkme per savo gyvenimą ji neprarado. Didžiausia sekmadienio pramoga jai yra žiūrėti per televizorių „Teleloto“ žaidimą ir ieškoti savo bilietėlyje laimingų skaičių. Ką gali žinoti, gal kada ir milijoną laimės?“ – šypsojosi ir mamos aplankyti kelioms dienoms su žmona atvykęs sūnus Algimantas.
Jau 16 metų, kai A. Paplauskienė yra našlė: vyrą pakirto insultas. Šeimoje užaugo du sūnus – Algimantas ir Vitalijus. Močiutę lanko trys anūkai – Diana, Birutė ir Egidijus, ir kol kas tik trys proanūkės – Sandra, Laura ir Ieva. Kai negali savi, susitvarkyti buityje ilgaamžei padeda sūnų paprašyta moteriškė, tačiau daug pagalbos jai dar nereikia – pati ir krosnį pasikuria, kiekvienų metų gegužę pasirūpina, kad malkų kas atvežtų, kasdien pati aparatu kraujo spaudimą pasimatuoja, jo rodmenis ir tą dieną suvartotus vaistus specialioje knygoje registruoja. Skaito be akinių, tik klausa silpsta, todėl be klausos aparato jau neišsiverčia.
Abu A. Paplauskienės sūnūs gyvena Vilniuje. Ten išvažiavo mokytis, ten ir pasiliko, ten savo antrąsias puses sutiko. Nors marčios – ne žemaitės, nė vieno prasto žodžio nėra sulaukusios. Sūnūs jau daug metų ragina mamą persikelti gyventi pas juos į sostinę, tačiau ji vis atsikalbinėja kaip įmanydama, o kai pritrūksta argumentų, tiesiai šviesiai rėžia: jei norit, kad numirčiau – išvežkit mane iš Plungės!
Iš tiesų Plungėje prabėgo visas A. Paplauskienės gyvenimas, tik jos vaikystės pėdos likusios tėviškėje Žlibinuose. A. Paplauskienė – buvusi Jonušaitė iš gausios devynis vaikus užauginusios ūkininkų šeimos. Jos broliai, seserys jau kadais išmirę, ji viena iš didelio būrio tokia ilgaamžė. Nors tėvų ūkio Žlibinuose nelikę nė žymės, šimtametė per savo jubiliejų išreiškė norą, kad sūnūs šią vasarą nuvežtų ją į tėviškę – sakė norinti pasižvalgyti.
Oi, kiek daug visko būta per jos amželį! A. Paplauskienė geru žodžiu mini savo tėvelius, kurie ją į mokslus Rietavo žemės ūkio mokykloje išleido. Atsimena, kaip buvo statoma Plungės bažnyčia. Linksmai papasakojo, kaip ją, dar jaunutę, ką tik baigusią mokslus, vadovauti privačiai Bukarto valgyklai tėvų išprašė ir kaip ji po sunkios pirmosios darbo dienos pėsčiomis į namus Žlibinuose iš Plungės parbėgo, tačiau šeimininkas kitą dieną ją vėl į Plungę išsivežė! Tada A. Jonušaitė turėjo vadovauti trims samdytoms virėjoms. Čia, matyt, ir susiformavo jos gana valdingas charakteris. Sukaktuvininkės marti juokavo, kad anytos žodis tiek sūnums, tiek šviesaus atminimo vyrui buvo tolygus įsakymui.
Sukūrusi šeimą, A. Paplauskienė gerokai paaugino vaikus ir tik tada išėjo į darbą. Net 33 metus dirbo tuometiniame Plungės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate – siuvo mezginius.
Sūnus juokavo, kad šimto metų sulaukusi mama nekantriai laukė pirmadienio ir jos pasveikinti ateisiančių svečių, ne kartą klausė, ar tikrai meras pas ją ateis, ar nepamirš, ar neapsirgo.
Namiškiai kalbėjo, kad šimtametė tikrai nejaučia slegiančios metų naštos, neprarado noro puoštis, gražiai atrodyti. Ir kremu veidą pasitepa, ir lūpas per šventes pasidažo!
„Mero ir kitų pasveikinti atėjusių žmonių apsilankymas mamą labai nudžiugino ir dar kokius penketą smagių metelių pridėjo! Bus jai ką prisiminti, kuo pasidžiaugti“, – išlydėdamas svečius padėkojo A. Paplauskienės sūnus Algimantas.

Užs. Nr. I-182