
Šis vasaris rietaviškiui Alfonsui Donauskiui išskirtinis – šiemet jam sukako 100 metų! Toks triženklis jubiliejus – gyvenimo šlovės akimirka, kuria pasimėgauti lemta tik stipriausiems.
Keliaudami gyvenimo keliu pasitinkame ne vieną jubiliejų, tačiau peržengti šimtmečio slenkstį pavyksta nedaugeliui. Todėl nieko keisto, kad garbingi jubiliatai sulaukia ne tik artimųjų apkabinimų ir sveikinimų. Vasario 13-ąją, praėjus dviem dienoms po sukakties, A. Donauskį aplankė ir pasveikino Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Jolita Alseikienė ir Rietavo miesto seniūnas Petras Lengvenis.
Šventiniam bruzdesiui nuslūgus, į svečius įsiprašėme ir mes, žurnalistai, juk nepraleisi progos sužinoti ilgaamžiškumo paslaptį! Deja, savo laikraščio skaitytojams jos neatskleisime. Nei šimtametis Alfonsas, nei jo žmona Stanislava neturėjo mums jokio stebuklingo patarimo. Gyveno kaip ir visi, valgė, ką norėjo. O šimtametis, kaip paaiškėjo, ir dabar ne tik lašinius, bet ir visokius saldumynus kerta. Tik 95-erių Stanislavai dėl sveikatos jau tenka atsisakyti tiek sūrių, tiek saldžių produktų.
„Skųstis negalime. Matyt, teisingai gyvenome, kad abu tokio amžiaus sulaukėme. Nebuvo mūsų kelias rožėmis klotas. Kaip ir visiems, visko pasitaikė. Dabar gerai gyvename. Būna dienų, kai vienam ar kitam kas nors suskausta, bet juk sveikas nenumirsi… Alfonsui didžiausia problema – kojos. Jis jau gal dešimt metų nieko nebedirba. Bet televizorių pažiūri. Jam labiausiai patinka laidos apie gyvūnus, man – serialai. Kartais žinias įsijungiu, bet per jas tik nelaimes rodo“, – pasakojo Stanislava.
Šeimininkė – poroje stipresnė. Ji ne tik po namus tvarkosi, bet ir po daržą, sodą sukinėjasi. „Praėjusį rudenį ir svogūnus nusiėmiau, ir septynis krepšius bulvių prisikasiau. Kaži kaip šiemet, ar dar pajėgsiu… Žiūrėsime, kaip bus“, – svarstė ilgaamžė.
A. Donauskis kilęs iš Meinartų kaimo, Stanislava – iš Pjaulių. Moters tėvų namuose augo aštuoni vaikai. Dabar likusi tik ji. Vyras buvo vienturtis savo tėvų vaikas. Susituokė jiedu 1947 metais. Susilaukė dviejų sūnų ir penkių dukrų. Maždaug prieš pusšimtį metų Vatušių gatvėje namelį pasistatė. Alfonsui per gyvenimą teko ir lentpjūvėje, ir miškų ūkyje, ir prie melioracijos dirbti. Stanislava dažniausiai namuose sukinėjosi, bet yra dirbusi ir lentpjūvėje, ir Rietavo žemės ūkio technikume.
Praėjusiais metais pora minėjo savo bendro gyvenimo 75-erių metų sukaktį. Pasak moters, santuokos tvirtybės pamatas – kantrybė ir nuolaidumas: „Vieną kartą vienas turi nusileisti, kitą kartą – kitas.“
Kaip minėjome, Donauskiai susilaukė septynių vaikų – penkių dukrų ir dviejų sūnų. Dvi dukros jau anapus išėjusios. Sūnus Algirdas su tėvais gyvena. Juozas – Jonavoje, Violeta – Gargžduose, Irena – Tveruose, Janina – Rietave.
Bandėme suskaičiuoti poros anūkus. Po ilgų pastangų paaiškėjo, kad jų – šešiolika. Proanūkius taip pat skaičiavome. Sunkiai sekėsi, tad, kai dešimt pirštų jau buvome užlenkę, Stanislava nusprendė: „Užteks!“ Užteks tai užteks – kraitė ir taip kupina užgyventa.
Linksmai šnekučiavomės su jubiliato gyvenimo bendražyge – humoro jausmo Stanislavai gali ir jauni pavydėti… Pats sukaktuvininkas su mumis į kalbas nesileido. Pasak sūnaus Algirdo, matyt, tokia diena pasitaikė, nėra nuotaikos. Bet ilgainiui ir šimtamečio veidą šypsena nušvietė – juk kitaip ir būti negali, kai esi pasipuošęs sportiniu džemperiu su užrašu „Seneliui – 100“.