Birželio 16-ąją Žemaičių dailės muziejuje Plungės miesto šventė pradėta konferencija „Žemaičių knyga VI. Bibliofilui Kaziui Varneliui – 100“.
Iš Alsėdžių kilęs savo darbais pagarsėjęs Lietuvos ir išeivijos dailininkas ir kolekcininkas K. Varnelis prisimintas minėtosios įstaigos, Martyno Mažvydo ir Simono Daukanto bibliofilų klubų iniciatyva.
Visų pirma susirinkusiuosius pasveikino Žemaičių dailės muziejaus vadovas Alvidas Bakanauskas. Pasak direktoriaus, ši konferencija – tarsi dviejų elitinių klubų susitikimas, pasikalbėjimas apie Plungės krašte gyvenusius žymius žmones.
A. Bakanauskas priminė, kad muziejuje jau buvo surengta K. Varnelio darbų paroda. Tapytojo kūrinių Plungei tada paskolino Nacionalinis dailės muziejus. „Manau, jog labai reikšminga, kad mažieji regionai, miestai turi galimybę susipažinti su aukštuoju menu“, – pabrėžė muziejaus vadovas.
Direktorius perdavė K. Varnelio sūnaus, taip pat Kazio, gyvenančio Jungtinėse Amerikos Valstijose, atsiųstą sveikinimą konferencijos dalyviams ir pažadą apsilankyti Lietuvoje ir Plungėje birželio pabaigoje–liepos pradžioje.
Nepublikuotos istorijos
Pirmąjį pranešimą „(Ne)parašytos Plungės istorijos“ skaitė Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė.
Istorikės manymu, pranešimo pavadinimas šiek tiek klaidinantis. Jį perskaičius iškart kyla klausimų, kas neparašyta, kodėl neparašyta, tad norint atsakyti į juos pirmiausia reikia apžvelgti tai, kas parašyta.
J. Skurdauskienė akcentavo, kad šiuo atveju „neparašyta“ – kas parašyta, tik neišspausdinta.
Vieni iš tokių – Lietuvos savanorio, švietėjo, pedagogo Jono Brežinskio palikti prisiminimai.
„Istorija Plungės padangės“, manoma, buvo parašyta 1931–1940 metais, tačiau abejojama, ar tikrai Kazimieras Budginas yra šio rankraščio autorius. K. Budginas buvo nuo Varnių, aktyviai reiškėsi šaulių veikloje, buvo aktyvus visuomeninio ir politinio gyvenimo veikėjas, daug dirbo išsaugant miškus, o aprašyti kai kurie įvykiai autorystės abejones lyg ir išsklaido.
Dar vienas autorius, kurio rašytinis palikimas beveik nepublikuotas, – buvęs Oginskių dvaro tarnautojas Balys Zubavičius. Jo prisiminimų rankraščiai „Apie Plungės dvaro praeitį“ plačiosios visuomenės dar nepasiekė, o štai „Plungės dvaro likimas po karo 1918 m.“ – jau išspausdintas.
Žemaičių dailės muziejuje galima išvysti maždaug 1934–1936 metų kapucinų užrašus vokiečių kalba su iliustracijomis. Kaip sakė pranešėja, juose daugiausia kalbama apie šių vienuolių veiklą Plungėje.
Žinomi ir primiršti
kraštotyrininkai
Kalbėdama apie tuos autorius, kurių darbai buvo publikuoti, istorikė pabrėžė, kad pirmasis tą padaręs buvo profesorius, kraštotyrininkas Ignas Končius.
Prisiminimai apie dvarininkus, apie konkrečių žmonių gyvenimus išspausdinti nuo Tverų kilusio miškininko Aleksandro Tenisono. Savo kruopštumu išsiskiria rašytojas Aleksandras Pakalniškis. Jis nuo pat vaikystės rašė dienoraščius ir jau gyvendamas išeivijoje išleido knygeles „Plungė“, „Studento dienoraštis“, „Gyvenimo pakelės“. Kaip atkreipė dėmesį J. Skurdauskienė, A. Pakalniškio leidiniais naudojasi kiti autoriai, tačiau skaitant juos pastebima aprašomų vietovių nesutapimų. Bet tai ne dėl rašytojo aplaidumo, o dėl to, kad Plungėje jis gyveno ankstyvoje jaunystėje.
Bažnyčių statytojo kunigo Povilo Pukio prisiminimus publikavo jo sekėjai. Apie Plungę daug rašoma ir žinomo pramonininko Kazimiero Pabedinsko prisiminimuose dienoraščio pagrindu. Didelę reikšmę mūsų miesto įamžinimui teikė ir Leonas Kumšlytis – Plungės valsčiaus viršaitis, pirmasis aprašęs piliakalnius. Daugeliui mūsų gerai žinomos kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės palikimas – per 200 įvairių straipsnių. Nepelnytai primirštas kraštotyrininkas, pateikęs autentiškų prisiminimų, Stasys Stropus. Nemažai publikuota ir tautodailininko, visuomenės veikėjo Jakovo Bunkos rašytinių darbų.
Istorikė minėjo ir Plungės bažnyčios istoriją aprašiusį kraštotyrininką Jurgį Valančių, prisiminimus apie Plungę ir Pakutuvėnus popieriaus lapuose suguldžiusį kraštotyrininką Anicetą Stonkų.
Kalbėdama apie įvairias paruoštas studijas, J. Skurdauskienė akcentavo tyrinėtojo Domo Kauno darbus. Profesorius yra parengęs vyskupo Motiejaus Valančiaus vizitacijos Plungėje dokumentą. Vilniaus dailės akademija surinko daug informacijos apie Plungės dekanato sakralinę architektūrą ir dailę. Prie mūsų krašto istorijos išsaugojimo prisidėjo ir Žemaičių dailės muziejus, išleidęs knygeles „Plungė – Babrungo kraštas“, „Plungės pramonė“ ir kt.
Išklausę pranešimą, susirinkusieji Žemaičių dailės muziejui pateikė pasiūlymą iš gausybės surinktos medžiagos išleisti kolektyvinį leidinį, atspindintį Plungės istoriją.
Žemaitija – gyvenimo centras
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto docentė daktarė Alma Braziūnienė konferencijos dalyviams pateikė keletą įdomių faktų apie patį K. Varnelį.
A. Braziūnienė pasakojo, kad šis bažnyčių tapybos meistras buvo pasaulio žmogus, Žemaitija jam buvo gyvenimo centras, o prisiminimai apie gimtuosius Alsėdžius jį lydėjo visą gyvenimą. K. Varnelis buvo labai sujaudintas, kai jam įteikė Petro Repšio sukurtą medalį su itin tinkančiu užrašu „Širdį palikęs žemaičiuos“. Net ir gyvendamas užsienyje, tapytojas tenykščius žmones visada lygindavo su žemaičiais. Ir pastarieji imdavo viršų.
Kaip prisiminė docentė, K. Varnelis buvo puikus pasakotojas, bet nesireiškė. Jo prisiminimus reikėdavę surinkti po kruopelytę. Savo pasakojimuose menininkas apgailestavo, kad alsėdiškiai nesistengė išsaugoti garsios savo miestelio istorijos, patys daug sunaikinę.
K. Varnelio prisiminimuose atsispindi ryškiausi jo vaikystės momentai – pirmasis išvystas skrendantis lėktuvas, radijo atsiradimas. Perpasakotas dailininko tėvo Kazimiero prisiminimas apie pirmąjį matytą automobilį. Pasakojimuose atsiskleidžia K. Varnelio humoras ir ironija, gausu autoironijos. Tačiau jis visada šiltai atsiliepdavo apie lankytas vietas.
Kalbėta ir apie meniškuosius K. Varnelio bibliotekos knygų įrišus, svarstyta, ar bibliofilui pravartu kolekcionuoti ikonografiją, ir kitos temos.
Vėliau konferencijos dalyviai vyko į Alsėdžius aplankyti šios žymios asmenybės gimtųjų vietų.
