Praėjusį šeštadienį Plungiškių draugija visus neabejingus savo krašto praeičiai žmones pakvietė į Plungės istorijos skaitymus Mykolo Oginskio rūmuose. Klausytojai keliavo profesionalių istorikų skaitomų pranešimų vingiais, gilinosi į Plungės paminėjimo ištakas, miesto pavadinimo kilmės niuansus.
Pradžių pradžia
Lietuvos archyvuose ne per seniausiai buvo surastas dokumentas, kuriame užfiksuotas ankstyviausias iki šiol žinomas Plungės miesto paminėjimas. 1575 metų vasario 25 dienos dokumente, įtrauktame į Žemaičių žemės teismo knygą, nurodoma, kad Marina Daškaitė savo vyrui Martynui Jonaičiui-Šalteniui dovanoja Gandingos dvarą, esantį netoli Plungės miestelio.
Ši užuomina svarbi tuo, kad iki tol šaltiniuose nėra konkretaus Plungės įvardijimo. Visi kiti paminėjimai yra vėlesni. Tad šiemet sukanka 440 metų nuo šio anksčiausio iki šiol žinomo mūsų miesto įvardijimo.
Plungiškių draugijos nuomone, tai puikus pretekstas pasigilinti į miesto istoriją. Ta proga bendradarbiaujant su Žemaičių dailės muziejumi buvo organizuotas Plungės istorijos skaitymais pavadintas renginys. Jame dalyvavo ir apie miesto praeitį pasakojo Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus darbuotojas Jonas Drungilas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras Eugenijus Saviščevas.
Istorikus klausytojams pristatė Plungiškių draugijos prezidentas Liudas Skierus. Jis dėkojo svečiams už jų svarų indėlį į miesto istorijos paieškas.
Buvęs plungiškis J. Drungilas savo pranešime akcentavo, kad Plungės miesto praeitis yra susijusi su Gandingos vietove. XVI–XVII a. istorijos šaltiniuose minimi Gandingos ir Plungės vietovių pavadinimai.
Nuo 1575-ųjų istoriniuose dokumentuose nuosekliai minimas Plungės miestelis. Kaip pasakojo istorikas, 1575 metų vasario 25-osios dokumente, įrašytame į Žemaičių žemės teismo knygą, fiksuojamas dvaro dovanojimas, 1584-aisiais – liuteronų kunigo Florijono Krauzės išvykimas į Katyčius, 1589 metais – bajoro Adomavičiaus valstiečių pabėgimas į Plungės dvarą. 1592–1596 m. – Plungėje buvusi evangelikų reformatų bažnyčia, o 1602 metais datuojamas Gondingos valsčiaus vaznio pranešimas, kuriame minima Plungėje sugauta raganavimu kaltinama moteris.
J. Drungilo manymu, tuometinės Gandingos gyvenvietės negalėtų vadinti miesteliu ar miestu, nes trūksta miestietišką gyvenimą patvirtinančios medžiagos. Galbūt Plungės miestelis galėjęs turėti Gandingos pavadinimą, kuris vėliau išnyko, įsitvirtino Plungės vardas.
Pavadinimo kilmė
Pranešėjas kvietė pamąstyti apie Plungės pavadinimo kilmę. Jis pateikė istoriko Zenono Ivinskio liaudies etimologijoje užfiksuotą posakį „Neik į Plungę, o tenai nuplunka (nupešioja)“. Kai kurių istorijos tyrinėtojų nuomone, miesto vardas galėjo kilti ir nuo asmenvardžio Plungė. Tačiau pačioje Plungėje ir jos apylinkėse pavardė nėra gausiai paplitusi. Neretai vardo kilmė būti siejama su hidronimais. Plungės pavadinimui pradžią galėjęs duoti upelis, tekėjęs Rietavo ir Kulių gatvių pakalnėje. O štai dabartinėje latvių kalboje žodis „pluncis“ reiškia „maža pelkė“.
Bendruomenės
Apie XVII–XVIII a. Plungėje gyvenusias bendruomenes kalbėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras E. Saviščevas. Jis gilinosi į bažnytinių metrikų knygas, kuriose užfiksuotos santuokos, krikštynos. Nelaimių ir anuomet netrūko. Šiaurės karas, baudžiava, maras, po kurio tuokėsi našliai… Kai per kraštą žygiavo kariuomenės, daugėjo krikštijamų nesantuokinių vaikų.
Docento pateikta vaizdinė medžiaga iliustravo ano meto gimimų statistiką. Gimstamumas mažėjo pasninkų laikotarpiais.
Šeimos vertybės
Apie kunigaikščių Oginskių vertybes, jų šeimos herbą pasakojo Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė.
Ji surengė ekskursiją po muziejų, parodė Plungėje eksponuojamą Rietavo dvarą puošusį rytietišką kilimą, kitus eksponatus, supažindino su šios didikų giminės kultūrine, šviečiamąja, muzikine veikla.
