Visai neseniai vienas kolega šaipėsi: kol mes (redakcijos moteriškės) šeštadienio ryte parpiame, jis turguje ir saldžios kaimiškos grietinės (kurios, žinoma, net lyginti negalima su chemijos prifarširuotąja iš parduotuvės) nusiperka, ir skanesnį kąsnelį mėsytės, ir dar visokiausių dangiškų marcipanų… „O paskui dar su pažįstamais ir alaus putą nuo ūsų nubraukiu“, – prasitarė (įtariu, kad toji paskutinė priežastis yra pagrindinė, dėl ko jį traukia turgus).
Pasiklausiau aš jo, į sąžinę bilstelėjo patarlė apie ankstyvąją varną… Ir dar kitos, kuriose tie ankstyvieji vis pagiriami.
Ir prisipažinau sau, kad… na, neturiu aš to pasiutusio noro apžioti viską patį pačiausią: skaniausią, gražiausią, pigiausią. Ir dėl to visai nesijaučiu nelaiminga. Gal aš geriau vakare ilgiau paskaitysiu knygą, dėl kurios ir nakties miego negaila, o ryte pasimėgausiu saldžiu snūduriavimu tarp sapno ir realybės (ir tai neturi nieko bendro su tingėjimu, nes šmaikštesnieji jau seniai pastebėjo, kad tingėjimas yra tik poilsis prieš būsimą nuovargį). Nesakau, kad šitaip geriau, tiesiog mes visi tokie skirtingi, tad ir prioritetai kiekvienam savo.
Bet jei kalbėti apie prekes, neseniai viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „SIC“ atliko tyrimą (apklausti 1 059 Lietuvos gyventojai, kuriems – 16–74 metai) apie lietuvaičių apsipirkimo įpročius. Pastebima: nors perkančių elektroninėse parduotuvėse skaičius Lietuvoje kasmet auga, tačiau 52 proc. internautų šia paslauga nesinaudoja arba tai daro rečiau nei kartą per metus.
Pasirodo, mieliau renkamės tradicinius prekybos centrus. Mat reikiamą prekę norime ne tik apžiūrėti, pasimatuoti ir pačiupinėti, bet ir… pabendrauti, liaudiškai tariant, pasižmonėti, apsipirkti kartu su šeimos nariais ar draugais. Tyrimai rodo, kad tuo esame labiau panašūs į emocinguosius pietiečius – graikus, ispanus, portugalus, italus.
O štai Jungtinėje Karalystėje ar Skandinavijos šalyse elektroninėse parduotuvėse apsiperka kone 9 iš 10 internautų. Be abejo, toks pirkimas turi privalumų: pigumas, patogumas, laiko taupymas bei platus prekių asortimentas, tačiau…
Tačiau mums didelę įtaką turi pasąmonėje įstrigęs (ne)mitas apie maiše perkamą katę. Todėl pageidaujame pažvelgti prekei „į akis“. Dar geriau – ir pardavėjui. O kur tinkamesnė vieta tai padaryti, jei ne turguje? Žodis po žodžio su pardavėju užsimezga pokalbis, kuris pamažu nuvinguriuoja apie bendrus pažįstamus, ūkį ir bites… O po geros „rodos“, žiūrėk, ir pašnekovo širdis suminkštėja, prekę šiek tiek pigiau „paleidžia“. Smulkmena, bet malonu. Todėl ne tik kolega, bet ir nemaža dalis mano pažįstamų prisipažįsta, kad šeštadienio apsipirkimas turguje – tam tikras širdžiai mielas ritualas, kurio, šiukštu, pažeisti nevalia.
Žinoma, laikmetis koreguoja mūsų įpročius, tačiau turgus yra turgus ir, mano nuomone, visada bus tokių, kuriuos jis trauks kaip magnetas.
