Sodyba, kurioje karaliauja dekoratyviniai medeliai

Vatušiuose, Bijūnų gatvėje, esanti Jadvygos Vizgirdienės sodyba jau ne kartą įvertinta už puikiai prižiūrimą sklypą. Šiemet Rietavo savivaldybės gražiausiai tvarkomų sklypų apžiūros-konkurso komisijos sprendimu vatušiškei atiteko gražiausiai savivaldybėje tvarkomos senjorų sodybos nominacija. „Gėles mylėjau nuo jaunumės. Galbūt tą meilę iš mamos paveldėjau – ji net Sibire augino gėlių darželį“, – pasakojo ponia Jadvyga.

Meilės Lietuvai išmoko Sibire
Su tėveliais, dviem broliais ir seserimi iš Krasnojarsko krašto, kuriame praleido net dešimt tremties metų, Jadvyga grįžo būdama paauglė. Apsigyveno šeima Vatušiuose, netoli Meinartų – gimtojo žemės lopinėlio, iš kurio buvo ištremta. Moteris iki šiol prisimena, kaip gyvendami svetimoje žemėje lietuviai tėvai vaikus mokė meilės savo kraštui, patriotizmo ir darbštumo.
Šis jausmas įaugo į kraują, todėl vėliau, jau ištekėjusi už Prano Vizgirdo, to paties mokė ir savo atžalas – sūnų Rimantą ir dukrą Ingridą. Patriotizmo pamokas tėvai jiems davė aktyviai dalyvaudami Sąjūdžio renginiuose: šeima įsijungė į gyvąją grandinę Baltijos kelyje, o lemtingąją sausio 13-ąją kartu su tūkstančiais tautiečių saugojo televizijos stotį Kaune.
Iš tos meilės savo kraštui, matyt, ir radosi noras tvarkytis. Puoselėti namo, kurį su vyru pasistatė 1973 metais, aplinką pradėjo dar tada, kai kiti žmonės prie namų augino bulves ir burokus. „Vieni gyrė, kiti nesuprato, kam to reikia. Matyt, ir per visą Lietuvą dar nedaug tvarkomų sodybų buvo, nes esame gavę net ne vieną respublikinį įvertinimą“, – kalbėjo šeimininkė.
Vertėsi gėlių auginimu ir pardavimu
J. Vizgirdienė buvo pirmoji Rietave pradėjusi auginti rožes ir gvazdikus verslui.
„Sunkus gyvenimas buvo. Supratome, kad, norėdami turėti, turime daug ir sunkiai dirbti. Kaip ir visi, ėjome į valdiškus darbus, auginome gyvulius. Tik to atrodė per maža. Pasistatėme stiklinius šiltnamius ir pradėjome auginti gėles pardavimui. Gvazdikų daigų važiuodavome parsivežti į Vilnių, o parduodavome gėlių žiedus Kaliningrade. Vėliau išmokau dauginti vaismedžius – obelis, kriaušes, slyvas. Kaip tai daroma, sužinojau dirbdama Rietavo veislių tyrimo instituto punkte. Tas pomėgis dirbti su augalais baigėsi tuo, kad tapau diplomuota agronome, nors jaunystėje ir buvau įgijusi kirpėjo profesiją“, – prisiminė savo verslus vatušiškė.
Dabar žmonių gebėjimas užsidirbti nebestebina, bet sovietiniais laikais verslumo niekas tikrai neskatino ir nemokė. Iš kur turi verslininko gyslelę, Jadvyga teigė nežinanti: „Turėjau draugę, dirbančią prekyboje, tad visuomet sakiau, kad pardavėja dirbti nenorėčiau. Tik pradėjusi pardavinėti savo gėles ir sodinukus pajutau turinti talentą įsiūlyti prekę.“
Pradėjo ūkininkauti tėvų žemėje
Lietuvai tapus nepriklausomai, J. Vizgirdienės tėvai susigrąžino savo žemę – 36 hektarus. Jiems buvo labai svarbu, kad tėviškėje Meinartuose ūkininkautų savi, o ne svetimi žmonės. Taip Vizgirdai tapo ūkininkais. Kūrėsi tuščiame lauke, tad darbo įdėti reikėjo labai daug. Kaip tik tada, kai ūkis pradėjo tvirtėti ir plėstis, šeimą užklupo nelaimė – dirbdamas traktoriumi žuvo Pranas. Ūkis perėjo į sūnaus Rimanto rankas.
Ponia Jadvyga džiaugiasi, kad graži sūnaus šeima įsikūrė Meinartuose, kad ūkis yra puikiai prižiūrimas.
Savo namuose J. Vizgirdienė taip pat ne viena – antrame aukšte gyvena į užsienį dirbti važinėjančios dukros Ingridos dukros.
Mėgstamiausios gėlės – alūnės
Dienos moteriai neprailgsta, nes ji turi žemės lopinėlį, į kurį su malonumu paneria rankas. Nors J. Vizgirdienės namuose lankėmės spalio viduryje, sodybos grožis niekur nebuvo dingęs: sklype karaliavo dekoratyviniai krūmai, vėjyje lingavo šiek tiek pageltusios smilgos, o prie baseinėlio akis raudonomis uogomis traukė šermukšnis. Šeimininkė rodė savo rankomis suformuotas pušeles, kurioms jau maždaug 25 metai. Ji sakė mėgstanti visas gėles, tačiau labiausiai – daugiametes alūnes ir smilgas.
„Negaliu ir nemoku sėdėti sudėjusi rankas. Todėl sunkiausia, kad dabar, po akies operacijos, negaliu dirbti lauke. Tiesiog širdis plyšta, kai žinau, jog vėjas po sodą gainioja medžių lapus“, – guodėsi vatušiškė.
Paklausta, kiek laiko skiria sodybai tvarkyti, atsakė: „Tiek, kiek turiu, o turiu jo daug…“
Moteris randa laiko ir kitiems užsiėmimams. Jau penkti metai dalyvauja Rietavo trečiojo amžiaus universiteto veikloje, kur kartu su senjorais įdomiai ir prasmingai leidžia laiką.

daugiamečiai dekoratyviniai augalai