„Rožinį (man labiau artimas senasis pavadinimas – rožančius) kasdien kalbu jau apie 50 metų, o spalio mėnesio vakarais – nuo pačios ankstyviausios vaikystės, nuo tada, kai jau buvau kiek pramokęs kalbėti poterius. Šeimoje buvau jau aštuntas vaikas, vėliau pasaulį išvydo dar trys.
Jau rugsėjo pabaigoje mes, vaikai, imdavome dar laukuose randamais rudens žiedais puošti gerojoje troboje įrengtą altorėlį, seserys tarp knygų lapų tam jau būdavo pridžiovinusios ir vasarą surinktų augalėlių, kuriuos įvairiausiais ornamentais išdėstydavo ant baltutėlės staltiesės, dengiančios altorėlio stalą. Šiltais vakarais mūsų malda persikeldavo į kiemą, kur stovėjo koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios statulėle. Maldą vesdavo tėvelis. Jis sunkiai dirbo, kad išlaikytų gausią šeimą, ir ta jo darbo diena dažniausiai tęsdavosi iki vidurnakčio, tačiau gegužės, birželio, spalio vakarais kažkokiu stebuklingu būdu abu tėvai baigdavo visus darbus daug anksčiau. Pasipuošę išeiginiais rūbais, jie klaupdavosi prieš altorėlį, už savęs suklupdydami visus vaikus, ir prasidėdavo maldos laikas. Kiek pamenu, visada ta valanda turėjo kažkokio ypatingo iškilmingumo. Mūsų tėveliai, neturėję jokio didesnio išsilavinimo (abu buvo baigę tik pradžios mokyklą), mokėjo vaikams taip perteikti rožančiaus paslaptis, kad klausydavomės tų pasakojimų su didžiausiu susidomėjimu. Jie sugebėjo susieti rožančiaus maldą su mūsų kasdieninio gyvenimo įvykiais: ugdyti atjautą, viltį, pasitikėjimą Jėzumi ir Jo Motina Marija. Dar ir šiandien kartais man atrodo, kad tada, vaikystėje, man labiau negu dabar sekėsi apmąstyti kančios, skausmo, aukos vietą žmogaus gyvenime, labiau suvokti jų prasmę. Kalbėti rožančių greitakalbe, beldžiant atmintinai mokamus poterius, kaip sakydavo tėvelis, būtų didžiausias Dievo ir Jo Motinos įskaudinimas, viso mūsų tikėjimo paniekinimas.
Kai pradėjome vienas po kito išeiti iš gimtųjų namų, mama, išlydėdama kaskart paklausdavo, ar neužmiršome pasiimti rožančiaus. Mes, visi broliai, ir į kariuomenę vežėmės rožančių. Vien jo turėjimas (ne visada, žinoma, pavykdavo jį sukalbėti) padėjo ištverti visus išbandymus, patyčias, „diedovščiną“. Ir šiandien rožančius man suteikia didžiausią galimybę pasitraukti bent kelioms minutėms nuo gyvenimo triukšmo, veikia kaip stebuklinga priemonė, padedanti melstis ir prisiliesti prie Dievo, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir šventųjų“,- prisimena šiandien Kaune gyvenantis plungiškis Justinas Domarkas, per savo dukrą perdavęs šį nuoširdų rašinį specialiai mūsų katalikiškam puslapiui.
Vėl prasidės spalis – Rožinio mėnuo. Rožinio maldai būsime kviečiami bažnyčiose, maldos grupėse, rinksimės šeimos bendruomenėse ar po vieną gilinsimės į jo slėpinius. Rožinis – tai nuostabi kelionė Šventojo Rašto puslapiais, primenančiais svarbiausius Dievo Motinos ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus gyvenimo momentus, priverčiančius susimąstyti ir dar kartą pažvelgti į save, perkainoti savo gyvenimą, padėkoti už tą begalinę Dievo meilę žmogui. Įrodyta, kad kartojama malda gydo sielą. Nevilties akimirkomis rožinis gali tapti išsigelbėjimo priemone. Neseniai paaiškėjo, kad Motina Teresė ištisus dešimtmečius išgyveno dvasios sutemas. Tais gyvenimo tarpsniais, kai reikia tiesiog ištverti, verta prisiminti žodžius, kuriuos ji rašė dvasios vadovui: „Negaliu net nusakyti, kaip blogai jaučiausi kitą dieną – vienu metu atrodė, jog nebeištversiu – tada paėmiau rožinį ir labai lėtai, net nemedituodama ir nemąstydama – kalbėjau jį lėtai ir ramiai – ir tas momentas praėjo – tačiau tamsa tokia gili, o skausmas toks stiprus – bet aš vėl priimu viską, ką Jis duoda, ir duodu viską, ką Jis ima“.
Amžiams bėgant, daugybė žmonių kalbėjo ir kalba rožinį – iš pradžių penkiolikos, dabar jau dvidešimties paslapčių apmąstymais jie kreipiasi į motiniškąją Marijos širdį, šaukiasi jos pagalbos ir meldžia sveikatos. Juk tai – ne paprasta malda. Tai rožių vainikas Marijai, kuriame telpa viskas: rūpesčiai, džiaugsmai, viltys. Marija yra galinga mūsų užtarėja, todėl Rožinio malda – tarsi dieviškosios meilės ginklas prieš nuodėmę, blogį ir netvarką.
