Popiežius Pranciškus paskelbė šių metų spalį Ypatinguoju misijų mėnesiu.
Šiais metais bus minimos Katalikų Bažnyčios misijų pasaulyje programinio dokumento – popiežiaus Benedikto XV apaštališkojo laiško „Maximum illud“ – paskelbimo šimtosios metinės. Minėtąjį apaštališkąjį laišką Šventasis Tėvas parašė vos metams praėjus po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Būtent Didysis karas, gana smarkiai pakeitęs geopolitinį Europos, kartu ir Europos valstybių turėtų kolonijų kituose kontinentuose žemėlapį, privertė ir Katalikų Bažnyčią naujai apibrėžti savo misijų veiklą. Taip pat reikėjo aiškiai atskirti Bažnyčios misijų tikslus nuo valstybių politinių tikslų, o Evangelijos skelbimą – nuo nacionalistinių ideologijų. Pretekstas, paskatinęs šio dokumento paskelbimą, buvo vokiečių misionierių skundai, kad Didžiosios Britanijos kolonijų valdytojai dėl nacionalistinių motyvų neleidžia jiems vykdyti savo tarnystės, varo juos lauk, elgiasi su jais taip, tarsi jie būtų karą pralaimėjusios valstybės valdininkai.
Popiežiaus Pranciškaus žinia šia proga: „Pakrikštyti ir siunčiami: Kristaus Bažnyčios misija pasaulyje“. Pasak popiežiaus, „šio mėnesio šventiškas minėjimas pirmiausia padės mums naujai atrasti mūsų tikėjimo į Jėzų Kristų misijinę prasmę. Mūsų misija šaknijasi Dievo tėvystėje ir Bažnyčios motinystėje, nes Krikšte glūdi Jėzaus velykiniu įgaliojimu išreikštas pasiuntimas: kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu, pilnus Šventosios Dvasios dėl pasaulio sutaikinimo (plg. Jn 20, 19–23; Mt 28, 16–20). Šis pasiuntimas yra krikščionio priedermė, kad visiems būtų paskelbta apie įvaikystės pašaukimą, patvirtintas asmeninis orumas ir esminis kiekvienos žmogiškosios gyvybės vertumas nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties“.
Koks yra misijų tikslas? H. Vorgrimlerio Naujajame teologijos žodyne (2000 m.) žodis „misija“ (lot. „pasiuntinybė“) aiškinamas kaip krikščioniškoji sąvoka, aprėpianti krikščionybę išpažįstančio žmogaus įsitikinimą, kad Evangelija galioja visuotinai ir kad jis įpareigotas visur pasaulyje liudyti Jėzų Kristų ir šio liudijimo praktikavimą. Siauresne prasme tame pačiame žodyne pažymima, kad „misija“ gali žymėti naujų Bažnyčių steigimą ir gerokai apmirusių Bažnyčių atgaivinimą.
Prisiminkime didžiuosius Katalikų Bažnyčios misionierius. Viena žinomiausių ir labiausiai pamiltų mūsų laikų šventųjų – Kalkutos Motina Teresė, nepaprasta moteris. Nepaisydama gilių dvasinių abejonių ir tikėjimo krizės naštos, ji gebėjo savo asmenyje suderinti maldą, mąstymą ir nuoširdžiausią rūpinimąsi pačiais vargingiausiais žmonėmis. Kilusi iš dabartinės Makedonijos, ši albanė atvyko į Kalkutą dirbti mokykloje. Čia davė vienuolinius įžadus ir ėmė globoti gatvėse mirštančius vargšus, o vėliau paliko vienuolyną ir persikėlė į Kalkutos lūšnynų rajoną. 1950 metais buvo įkurta jos vadovaujama Dievo Meilės misionierių seserų kongregacija. 1979-aisiais Motinai Teresei įteikta Nobelio Taikos premija. Oficialioje kalboje ji tada paprašė premijos įteikimo šventės dalyvių atsisakyti surengtos iškilmingos puotos dėl visų, kurie lieka alkani, sakydama, kad nešvenčiama namuose, kuriuose miršta brolis. Ši meilės misionierė mirė 1997-aisiais. 2003 metais popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė palaimintąja, o 2016 metais popiežius Pranciškus – šventąja. Tą dieną, kai Motina Teresė mirė, jos įsteigtai Dievo Meilės misionierių kongregacijai priklausė 3 914 seserų, po visą pasaulį išsibarsčiusių 594-iose bendruomenėse 120-yje šalių.
Didžiosiose misijose pasižymėjo ir nemažai lietuvių. Vienas iš jų – visame pasaulyje išgarsėjęs kunigas Ferdinandas Aleksandras Bendoraitis, gimęs 1919 metais Betygaloje. Lietuvoje mokęsis medicinos, vėliau jis studijavo kunigų seminarijoje Prancūzijoje. 1962-aisiais pranciškono vyskupo prikalbintas išvyko misionieriauti į džiunglių pakraštį. Talkinamas geradarių Europoje, per keliolika metų įsteigė tobuliausią Vakarų Amazonėje „Gerojo Ganytojo“ ligoninę. Persikėlęs į Boliviją, irgi pastatė ligoninę, kovojo su alkoholizmu ir pasienio narkotikų prekyba. Vos atvykęs suvokė didžiulių, retai apgyvendintų plotų reikmes ir įsteigė vyskupijos radijo stotį bei tinklą, per kurį religinės ir bendrai švietimo programos pasiekė tolimiausias vietoves. Per tuos metus pastatydino tris ligonines-laivus, kuriais lankydavo indėnų, gumos rinkėjų, kariuomenės įgulų kaimus. Jo svajonė buvo Guaporės upės saloje įsteigti raupsuotiesiems kaimą.
Kunigą F. A. Bendoraitį visi vietiniai vadino Padre Medico. 1962–1963 metais, kai San Joaguimo vietovėje prasidėjo epidemija, jis pirmasis nuvykęs per dvi dienas ištyrė ligos pobūdį ir pradėjo skiepyti bei gelbėti žmones. Lietuvis misionierius rūpinosi ir čiabuviais indėnais. Jis buvo ir geras fotografas, surinkęs puikių nuotraukų iš indėnų gyvenimo. Kasdien priimdavo ligonius, šelpdavo vargšus. Jo tarnyba sveikatos srityje taip paveikė Bolivijos valdžią, kad kunigas misionierius tapo šios šalies upių laivyno garbės admirolu.
F. A. Bendoraitis teigė, kad pagrindinis jo gyvenimo principas – tai didžios pagarbos gyvybei principas. Krikščionybėje, pasak jo, dominuoja dorovinis pagrindas (savęs išsižadėjimas, aukojimasis), išreiškiamas paprastomis priemonėmis, suvokiant ir atjaučiant žmogų jo nelaimėje. Pats misionierius savo gyvenimu tai paantrino: „Aš neieškau Dievo aukštybėse, bet ieškau Jo kitame – senuke, raupsuotame, drugio krečiamame, vargše, invalide… Mūsų meilė Dievui ir pasireiškia meile kitiems. Aš čia ieškau Jo ir čia Jį randu.“ Misionierius mirė 1998 metais. Palaidotas savo pastatytos ligoninės kiemelyje netoli Guaporės upės, skiriančios Boliviją nuo Brazilijos.
Ruandoje jau daugiau nei 40 metų gyvenantis misionierius Hermanas Šulcas gimė Klaipėdoje 1939-aisiais. Netekęs tėvo, kuris buvo nušautas, dėl karo su mama patraukė į Vokietiją. Ten mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje, kur, kaip pats sako, lyg plakamas bizūnu buvo priverstas mokytis lietuvių kalbos. Dabar jis kalba devyniomis kalbomis, nes gyvenimas jį buvo nubloškęs misijoms į ne vieną tolimą pasaulio užkampį. 1978-aisiais nuvykęs į Afrikos valstybėlę Ruandą ir išvydęs šios šalies skurdą, nusprendė ten likti, ėmė mokytis ruandiečių kalbos. Prieš keletą metų su grupele Ruandos jaunuolių viešėdamas Lietuvoje misionierius pasakojo, koks varganas tenykštis gyvenimas. Nėra tekančio vandens, elektros, vyrauja diktatūra, medicina mokama. Todėl kunigas vietiniams dažnai atstoja ir gydytoją, jo dėka šeimas kasmet pasiekia vaistai.
Padedamas rėmėjų iš Vokietijos, Italijos ir kitų šalių maždaug už 60 kilometrų nuo Ruandos sostinės Kigalio H. Šulcas yra įkūręs Jaunimo sodybą, kurioje gyvena per 150 vaikų. Dauguma jų – našlaičiai, todėl kunigas jiems atstoja ir mamą, ir tėtį. Jo dėka veikia įsteigta Aukštesnioji amatų mokykla. Kunigas pasakojo, kad atvykęs į Ruandą gyveno palapinėje. Pirmą kartą pamatę „medžiaginį namelį“ vaikai ėmė prie jo rinktis. Jiems patiko šviesus žmogus, mokėjęs rašyti ir skaityti. Vaikai prašė ir juos išmokyti, atrodo, elementarių dalykų. Taip misionieriaus pamokos prie „medžiaginio namelio“ išaugo į visą gimnaziją, vėliau virtusia amatų mokykla.
Jaunimo sodybą H. Šulcas įkūrė ir Lietuvoje, senelių žemėje Kėkštų kaime, kuris yra ties Kretingos ir Klaipėdos rajonų riba.
2008 metais už nuopelnus Lietuvai H. Šulcas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 2010-aisiais garbės piliečio apdovanojimas jam įteiktas ir Vokietijoje. 2011 metais už veiklą ginant žmogaus teises ir žmogiškąsias vertybes misionierius apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
Kaip suderinti alinantį kasdienį patarnavimo darbą su kunigo pašaukimu skelbti Dievo Žodį, ilgamečiam misionieriui leidžia suprasti aiškus, kaip ir jo misijos, tikslas: „…Gyvojo Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad būtų artimas kiekvienam žmogui, visam žmogui. Jis pereidavo Palestiną, skelbdamas Dievo karalystę, ir ją skelbė pamokymais, ligonių gydymu, suteikdamas maisto alkaniems, guosdamas esančius mirties liūdesyje. Aš čia, Ruandoje, nedrįsčiau pasakyti žmonėms, kad Dievas juos myli, juos visus atpirko Jėzuje Kristuje, nieko nedarydamas, kad jų juodas vargas būtų šiek tiek palengvintas. Tikiu, kad Dievo meilės skelbimas turi būti visapusiškas – vykdomas pamokymais ir konkrečiais artimo meilės darbais.“
Buvę tremtiniai prisimena lietuvius kunigus, kurie ten, tolimame Sibire, lankė juos, teikė sakramentus: tuokė, krikštijo, dirbo tenykštėmis sąlygomis sunkiai šiandien įsivaizduojamą sielovadinį darbą. Ir vėliau, per visą sovietmetį, dažnai rizikuodami laisve, lankydavo tikinčiuosius ir jiems patarnaudavo. O juk Sibire parapiją nuo parapijos kartais skyrė net 500 kilometrų.
Daugybę nuostabių pasiaukojimo pavyzdžių dar galėtume pateikti kalbėdami apie misijoms savo gyvenimą paskyrusius žmones.
„Visame pasaulyje būkime „nuolatinės misijų būsenos“. Nebijokime įsipareigoti, pasitikėdami Dievu ir didele drąsa, misionieriaus galimybe, galinčia perkeisti viską… Tegul meilė Bažnyčios misijai, kuri yra aistra Jėzui ir aistra Jo tautai, auga vis stipriau! Tegul Ypatingasis misijų mėnuo įrodo intensyvią ir vaisingą malonės progą ir skatina iniciatyvas, ir visų pirma – maldą, visos misionieriškos veiklos sielą“, – ragina popiežius Pranciškus.
